Sukanka penkeri metai, kai Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos – Krymo – aneksiją. Nors Kremliaus vadovai aiškina, kad tai buvo demokratinis šio pusiasalio gyventojų valios išreiškimas po Maidano įvykių Kijeve, visi faktai byloja, kad Maskva tiesiog įvykdė gerai apgalvotą ir parengtą geopolitinę operaciją, kurios aidas sklinda vis toliau. Tai, kas prieš penkerius metus įvyko Kryme, Maskva vadina jo prisijungimu prie Rusijos, bet visas demokratinis pasaulis vienareikšmiškai tai įvardija kaip aneksiją, t. y. tarptautinės teisės pažeidimą, kai viena valstybė pasisavina kitos valstybės teritoriją.

 

Referendumas tapo visiška fikcija, nes jam vykstant Kryme jau stovėjo Rusijos kariniai daliniai. Ne tik tie, kurie buvo dislokuoti Sevastopolyje pagal Ukrainos ir Rusijos susitarimą, nors ir neturėjo teisės palikti savo garnizonų. Papildomai į Ukrainą Maskva permetė „žaliuosius žmogeliukus“ – tą pačią Rusijos kariuomenę, tik be jokių atpažinimo ženklų. Krymo aneksija leido Vladimirui Putinui savo šalyje tapti kone kultiniu lyderiu. Jo populiarumas šovė į neregėtas aukštumas, nors dar prieš porą metų beveik pusė Rusijos gyventojų manė, kad partija „Vieningoji Rusija“ yra sukčiai, o V. Putinas sulaukė ne tik daug kritikos, bet ir masinių protesto demonstracijų. Tačiau Krymo aneksija nebuvo tik išorės santykių akcija, leidžianti sustiprinti politikui populiarumą savo šalyje, kelianti „ura“ patriotizmo jausmus visuomenėje. Tai buvo ir gerai apgalvota geopolitinė akcija, kuri vargu ar galėjo būti surengta spontaniškai.

 

Šios akcijos tikslai siekia kur kas toliau nei V. Putino noras parodyti save, kaip Rusijos žemių vienytoją, asmenį, susirūpinusį savo šalies saugumu. Nors vienas argumentų atimant Krymą iš Ukrainos buvo tai, kad šis pusiasalis kartu su likusia Ukraina vieną dieną gali tapti NATO teritorija, grasinančia Rusijos interesams, iš tikrųjų viskas buvo kitaip. NATO labai vangiai svarstė planus priimti Ukrainą į Aljansą ir juo labiau dislokuoti Kryme savo karines bazes. Kai tik ši teritorija pateko į Rusijos rankas, ją iškart imta sparčiai militarizuoti, ir ji šiuo metu kartu su Kaliningrado sritimi sudaro grėsmingą karinį kumštį, nukreiptą prieš Vakarus. Jei nebūtų užgrobusi Krymo, Rusija nebūtų galėjusi įgyvendinti ir karinės operacijos Sirijoje.

 

Žinant, jog karas prieš Damasko režimą prasidėjo likus keleriems metams iki Krymo aneksijos, o Maskva už buvusios Sovietų Sąjungos ribų tik Sirijoje buvo išlaikiusi karines bazes, būtų naivu manyti, kad projektuojant veiksmus Kryme neturėta galvoje ir Sirija. Kitaip tariant, tai vienos daugiaplanės geopolitinės operacijos sudėtiniai elementai. Krymo aneksija sudarė galimybės Kremliui imtis didžiulio projekto – Krymo (Kerčės) tilto statybos. Nors demokratinis pasaulis nepripažįsta Krymo aneksijos, į šio tilto statybą Vakaruose žiūrėta pro pirštus.

Net ir į tai, jog Rusija pasirinko tokį inžinerinį tilto statybos variantą, kad po juo į Rytų Ukrainą nebegalėtų praplaukti trečdalis laivų. Tokia tilto inžinerinė konstrukcija smogė visai Ukrainai, nes jos ekonominiai objektai rytinėje šalies dalyje yra labai svarbūs visos šalies gyvenimui.

 

Praėjusiais metais paaiškėjo, kad Krymo tiltas tapo ir Kremliaus politikos instrumentu po Krymo aneksijos siekiant įgyvendinti Azovo jūros aneksiją. Buvo paskelbta, kad kažkokie neaiškūs Ukrainos teroristai siekia susprogdinti šį tiltą. Remiantis šiais teiginiais ir tuo, kad Ukraina sulaikė Rusijos laivą, kurio įgula ignoravo Krymo aneksijos faktą, Rusija dislokavo aplink Kerčės pusiasalį savo karo laivus. Jie gali ne tik apšaudyti raketomis Ukrainos teritoriją, bet ir ją atakuoti iš jūros pusės. Tik tuomet, kai Rusija apšaudė Ukrainos karo laivus, plaukusius iš Odesos uosto į Mariupolį, Vakarai atsipeikėjo.

 

Bet sankcijos Rusijai už šią karinę provokaciją buvo labai švelnios. Situacija tampa neįtikima: nors Ukrainos laivai, įskaitant karo laivus, turi teisę įplaukti į Azovo jūrą ir iš jos išplaukti pagal abiejų šalių 2003 metais pasirašytą sutartį, net Vakaruose atsiranda tokių, kurie panašų galimą reidą vadina Maskvos erzinimu. Lyg būtų nesupratę, kad toks įvykių vertinimas byloja apie susitaikymą su Azovo jūros aneksija.

 

Bet ir tai ne viskas. Aneksijų grandinė, regis, turi tęsinį. Praėjusią savaitę išdrąsėjusi Maskva paskelbė, kad užsienio valstybių laivai, norintys kirsti Arktikos regioną, kurį Rusija irgi laiko savu, turės laikytis panašių taisyklių, kokias ji prieš kurį laiką nustatė laivams, plaukiantiems į Azovo jūrą. Tokių regionų, kuriuos Rusija, nutiesusi kokias nors savo komunikacijas, gali panorėti laikyti savo strateginiais ir apriboti kitų šalių galimybes, yra ir daugiau. Vienas jų – Baltijos jūra, kuria kartu su kai kuriomis Vakarų šalimis Rusija nori tiesti dujotiekį „Nord Stream 2“. Ar Vakaruose suvokiama, kad neužkirtus kelio Rusijos savivalei iš pradžių Kryme, vėliau – Azovo jūroje, galima susidurti su bandymais tai pakartoti Arktikoje, Baltijos jūroje ir kitur?