Savaitgalio įvykiai Barselonoje, kai policija griežtomis priemonėmis stabdė dalies Katalonijos regiono žmonių norą balsuoti referendume dėl atsiskyrimo nuo Ispanijos, negalėjo nesukrėsti. Ar guminės lazdos ir kulkos – metodas, kurį pasitelkusi šalies valdžia turi kalbėtis su regionų žmonėmis? Kokios bus to pasekmės? Barselonoje įvyko tai, kas gali tapti dideliu išbandymu bei iššūkiu ne tik Ispanijai, bet ir kitoms teisinėms, demokratinėms Europos valstybėms. Viena svarbiausių piliečių teisių – reikšti savo valią prie balsadėžių – savaitgalį Katalonijoje virto nusikaltimu.
Kita vertus, juk šalies valdžia turi teisę civilinėmis priemonėmis stabdyti bet kokį kėsinimąsi į valstybės teritorinį vientisumą. Į Kataloniją nesikėsina jokia kita kaimynė valstybė, kaip, pavyzdžiui, Rusija pasikėsino į Krymą. Į Barseloną neįvestos kitos šalies karinės pajėgos. Viešąją tvarką saugojo šalies policija. Vis dėlto ir policijos guminės kulkos palieka sunkiai gyjančių žaizdų. Dialogas tarp daugiau teisių siekiančio regiono ir šalies valdžios bus dar sunkesnis.
Tik pusė Katalonijos žmonių, kaip byloja nuomonių apklausa, iki šio savaitgalio palaikė atsiskyrimą nuo Ispanijos. 80 proc. regiono gyventojų pasisakė už teisę piliečiams apsispręsti. Kaip po smurto Barselonoje pakryps jų pozicija, sunku pasakyti. Kai policija panaudojo gumines kulkas ir lazdas prieš siekusiuosius išreikšti savo nuomonę referendume, buvo sužeista, skirtingais pranešimais, nuo 700 iki 850 žmonių.
Trys iš jų – sunkiai. Smurto vaizdus televizijoje, internete matė ir tie, kurie nebuvo tų įvykių sūkuryje. O jeigu tarp nukentėjusiųjų buvo jų draugai, pažįstami, artimi, kiti gerbiami žmonės? Ar Ispanijos valdžia nepasieks priešingo rezultato: užuot sustabdžiusi Katalonijos nepriklausomybės siekius, tik padidins jos šalininkų būrį? Ir ne tik Katalonijoje. Žinoma, kad stabdant Katalonijos nepriklausomybės siekius turimi omenyje ir baskai.
Jie tik neseniai nutraukė ginkluotą, neretai teroristinę kovą už savo regiono atsiskyrimą nuo Ispanijos. Bet nuotaikos jame yra dar labiau įkaitusios. Iš dalies galima suprasti centrinę Ispanijos valdžią, bet šįkart ji, matyt, perlenkė lazdą. Jeigu nuo Ispanijos atsiskirtų labai turtinga Katalonijos provincija, o paskui gal ir baskai, šaliai grėstų didelė galima fragmentacija. O visa tai vėliau gali persimesti toliau į Europą.
Pirma „kandidatė“, matyt, būtų Jungtinė Karalystė (JK). Londonas pasirinko kitokį būdą stabdyti škotų nepriklausomybės siekius – ne smurto veiksmus, o dialogą. Ir tai davė rezultatų. Škotija per referendumą nusprendė liekanti Jungtinės Karalystės dalis. Bet paskui britai balsavo už „Brexit“. JK traukiasi iš Europos Sąjungos (ES), o Škotija sakosi norinti likti ES dalis. Ar tai įmanoma suderinti su „Brexit“ procesu? O Šiaurės Airija?
Dalis šios provincijos gyventojų katalikų labai norėjo susijungti su Airija. Jie, kaip ir baskai, irgi buvo pasirinkę ginkluotos kovos kelią. Šiuos jų veiksmus slaptai rėmė ir Sovietų Sąjunga, žarstydama žarijas Libijos režimo rankomis. Sprogstamosios medžiagos, ginklai keliavo iš Tripolio dažnai su Maskvos žinia. Šiaurės Airijos katalikai iš Airijos respublikonų armijos nutraukė ginkluotą, teroristinę kovą, kaip ir baskai, o Šiaurės Airija liko JK dalis. Tačiau kas bus po „Brexit“, juk daug provincijos gyventojų per referendumą pasisakė už pasilikimą ES?
Ar pavyks tai suderinti su tolesniu buvimu JK? Kokios galimos nuotaikos Šiaurės Airijoje po katalonų referendumo? O kaip bus su Velsu? Dabar jau kiti procesai gali suskaldyti Europos valstybes. Nereikia ir Maskvos rankos. Nors poveikį galėjo daryti įvykiai Kryme, Donbase, Gruzijoje, Moldovoje, Kosove. Beveik visos Europos valstybės yra sudarytos iš darinių, kuriuos vadiname istoriniais-kultūriniais regionais.
Tačiau atidžiau pažiūrėjus galima įžvelgti ir tautas. Belgiją sudaro dvi tautinės-kalbinės grupės: flamandai ir frankofoniški valonai. Italija buvo sukurta iš skirtingų valstybėlių. Pavyzdžiui, lombardai, gyvenantys viename turtingiausių Italijos regionų su centru Milane, gali prisiminti, kad jie irgi tauta. Arba pjemontiečiai. Ir pareikšti, kad Romos biurokratai jų nesupranta, o gal net ekonomiškai skriaudžia. Visai taip, kaip teigia katalonai, gyvenantys Barselonoje. Iš istorinių-kultūrinių regionų sudaryta ir Prancūzija. Pavyzdžiui, šiaurėje gyvenantys bretonai sako, kad jie yra tauta. O Prancūzijos katalonai gyvena labai kompaktiškai prie pat Ispanijos sienos. Kokios yra šio regiono žmonių nuotaikos po įvykių Katalonijoje? O bavarai Vokietijoje? Taip galima žingsniuoti per visą Europą ir prieiti prie mūsų regiono. Nebūtinai kiekviena valstybė, kurioje gyvena įvairios tautinės grupės, turi skilti. Tačiau jeigu šis procesas paliestų bent kelias įtakingas Europos šalis, tai jau būtų visai kita Europa.
Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt