Šią savaitę bus minimos Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 30-osios metinės. Nedaug mūsų istorijoje buvo įvykių, kurių metu būtų priimta tokia išsami programa, galinti nubrėžti tolesnę raidą. Klausimas tik toks: kiek ši programa vėliau buvo aktuali Lietuvai ir kaip suvažiavimas nulėmė tolesnę Lietuvos raidą. Sąjūdis gimė 1988-ųjų birželio 3 dieną ir per beveik 5 mėnesius išjudino visą Lietuvą.

 

Šios visuomeninės veiklos kulminacija tapo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Jo metu priimta Sąjūdžio programa, išrinkta nauja vadovybė, kurią, tiesa, nauja galima vadinti tik santykinai: didžioji dalis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių (tapusių Sąjūdžio vadovybe po 1988-ųjų birželio 3 dienos) buvo išrinkti ir į Sąjūdžio Seimo tarybą. Tačiau suvažiavime gimė naujas darinys – Sąjūdžio Seimas, į jį pateko ir kiekviename Lietuvos rajone pasiūlyti bei išrinkti asmenys. Sąjūdžio Seimas ir Sąjūdžio Seimo taryba tapo tautos atstovybe sovietų okupuotame krašte, nors tada priimtoje programoje apie Nepriklausomybę dar neužsiminta. Apie tai kalbėjo tik disidentai ir dalis sąjūdininkų, bet tik tarpusavyje.

 

Turėjo praeiti dar keturi mėnesiai, kad Sąjūdis prabiltų apie Nepriklausomybę kaip savo siekį. Tai padaryta 1989-ųjų Sąjūdžio Seimo sesijos metu – vasario 16 dieną Kaune. Buvau Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininkas, todėl labai gerai žinau, kaip Sąjūdis rengė steigiamąjį suvažiavimą. Tuomet atskyrėme dviejų pagrindinių tikslų įgyvendinimą: paties renginio organizavimą ir jo ideologinio pamato – Sąjūdžio programos rengimą. Šiam dokumentui parašyti iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių bei dalies Kauno sąjūdininkų buvo suformuota plati redakcinė grupė.

 

Bet artėjant suvažiavimo dienai ji dar buvo „žalia“. Viską vos ne paskutinę naktį galutinai sudėliojo du pagrindiniai Sąjūdžio ideologai Romualdas Ozolas ir Arvydas Juozaitis. Virgilijus Čepaitis pasisiūlė prisiimti dalį organizacinės naštos, t. y. kuruoti sekretoriato darbą per suvažiavimą, įskaitant ir balsų skaičiavimą renkant Sąjūdžio vadovybę. Algimantas Čekuolis dirbo su žurnalistais. Atvažiavo neįtikėtina galybė žurnalistų, o tai buvo neįprasta sovietų Lietuvoje. Iš visų sąjūdininkų tik A. Čekuolis mokėjo daug užsienio kalbų ir turėjo tokio darbo praktikos. Jis tapo pagrindiniu asmeniu rengiant ir spaudos konferencijas per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Pasibaigus suvažiavimui, iki šių dienų liko bent dvi pagrindinės mįslės: kodėl balsai, renkant Sąjūdžio vadovybę, buvo skaičiuojami taip ilgai ir kodėl R. Ozolas, iki suvažiavimo laikytas pagrindiniu Sąjūdžio lyderiu bei ideologu, nebuvo informuotas, kur po steigiamojo suvažiavimo vyks spaudos konferencija.

 

Kadangi spaudos konferencijoje nedalyvavo R. Ozolas, lyderio vaidmens, atsakant į užsienio ir Lietuvos žurnalistų klausimus, ėmėsi Vytautas Landsbergis. Po šios spaudos konferencijos pasaulyje jau buvo tariamas tik vieno Sąjūdžio lyderio vardas. Vėliau A. Čekuolis jį pasiūlė įteisinti ir Sąjūdžio Seimo tarybos sprendimu. Kad ir kaip ten būtų, aišku tai, jog šis suvažiavimas priėmė labai svarbų dokumentą: Sąjūdžio programą, kuri kažkodėl vėliau padėta į gilų stalčių, davė ir didelį postūmį giluminiams procesams pačiame Sąjūdyje, kai jį kaip nacionalinį judėjimą kūrusius asmenis pakeitė kiti, turintys gebėjimų vidaus politikos žaidimams. Šio proceso pasekmės mačiau vėliau ir Sąjūdžio kūrėjų bei ideologų likimuose. R. Ozolas, suvažiavime renkant Sąjūdžio vadovybę gavęs daugiausia balsų, ne tik netapo Lietuvos vadovu, bet ir paskutinius 10 gyvenimo metų buvo nustumtas į politinio gyvenimo pakraštį.

 

Šio komentaro autorius daugiau nei Lietuvoje prasmingos veiklos galimybių mato Ukrainoje. Dar vienas iš Sąjūdžio kūrėjų ir vienas svarbiausių ideologų A. Juozaitis, kurį laiką gyvenęs kitur, nusprendė grįžti į aktyvų savo šalies politinį gyvenimą kaip kandidatas į prezidentus. Tačiau jo reitingai balansuoja ties 1 proc. riba. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, kuriame susibūrė pagrindiniai Sąjūdžio kūrėjai, vis dažniau skelbia pareiškimus, stengdamiesi atkreipti dėmesį į vieną ar kitą valstybėje egzistuojančią problemą, bet tie pareiškimai labai dažnai lieka be jokio atsako. Tiesa, kartkartėmis, artėjant jubiliejams, aukščiausia šalies valdžia leidžia sąjūdininkams ar šių idėjų sekėjams prabilti taip, kad juos girdėtų Lietuvos žmonės – tarti žodį net iš istorinės Seimo Kovo 11-osios salės. Tačiau šios kalbos palieka didesnį rezonansą nebent nedideliame šalininkų būryje, o valdžios panegirika Sąjūdžiui tuomet labai kontrastuoja su realybe, kai Sąjūdžio kūrėjai šių dienų Lietuvoje tapo svetimi.