Penktadienį Vakarų šalių gyvenime nutiko precedento neturintis įvykis: už grotų atsidūrė didžioji dalis Katalonijos vyriausybės ministrų, įskaitant regiono lyderio pavaduotoją. Katalonijos prezidentas su keliais ministrais šio likimo išvengė, nes išvyko į Briuselį. Kaltinime, kurį praėjusią savaitę regiono vyriausybei iškėlė Ispanijos prokurorai, rasime teiginių ir apie maišto organizavimą prieš centrinę šalies valdžią, ir apie antikonstitucinę veiklą, nukreiptą prieš valstybės teritorinį vientisumą. Katalonijos vyriausybė taip pat kaltinama netinkamu viešųjų lėšų naudojimu.
Regiono lyderis Carlesas Puigdemont'as visa tai atmeta. Manoma, kad Belgijoje, į kurią prezidentas išvyko siekdamas išvengti arešto, jis gali praleisti iki 3 mėnesių. Būtent tiek maksimaliai trunka Europos orderio nagrinėjimas, kurį išdavė Madridas. Nors ir Ispanija, ir Belgija yra Europos Sąjungos (ES) bei NATO narės, t. y. partnerės, niekas negali garantuoti, kad C. Puidgemont'as bus grąžintas į Ispaniją. Belgijos įstatymai leidžia kitų ES valstybių piliečiams teikti prašymus dėl prieglobsčio suteikimo.
Anksčiau Briuselis buvo atsisakęs išduoti Ispanijai kai kuriuos kito Ispanijos regiono – Baskijos – politikus, siekusius šio krašto nepriklausomybės. Dabar atėjo C. Puigdemont'o ir keturių drauge į Briuselį atvykusių ministrų eilė.
Per Katalonijos televiziją jis iš nežinomos vietos paskelbė kreipimąsi, kuriame ragino paleisti suimtus ministrus ir pabrėžė, jog tai yra ne vien Ispanijos vidaus reikalas. C. Puidgemont'o įsitikinimu, tarptautinė bendruomenė, ypač Europa, privalo suvokti, kokį pavojų kelia šie Madrido žingsniai. Reikia pažymėti, kad Ispanijos Konstitucinis Teismas įšaldė ir regiono parlamento paskelbtą nepriklausomybės deklaraciją.
Tačiau kitos ES šalys neskuba reaguoti į tokius Madrido veiksmus, nes mano, jog tai Ispanijos vidaus reikalas. Britų dienraštis „Guardian“ bando paaiškinti šią Europos poziciją. Straipsnyje, pavadintame „Katalonijos nepriklausomybės judėjimas yra ne tik Ispanijos vidaus reikalas“, politikos apžvalgininkas Simonas Jenkinsas rašo: „Madridas yra teisus. Ispanija turi savo Konstituciją, kurioje regionų atsiskyrimas nenumatytas. Į valstybių teritorinį vientisumą nuo 1945 metų remiasi visa Europos sankloda. Po šimtmečio baisių karų stabilus valstybingumas tapo kertiniu akmeniu, ant kurio laikosi visos Europos saugumas.
Pakanka leisti prabusti senoms nuoskaudoms, pajudinti valstybių sienas ir Europoje kils chaosas, o jo tikrai niekas nenori.“ Britų žurnalistas, aišku, turi omenyje ir savo šalį, galimus referendumus dėl Škotijos nepriklausomybės arba net Šiaurės Airijos. O kaip įvykius Ispanijoje ir Katalonijoje turėtume vertinti mes, lietuviai? Juk prisimename, mūsų kelyje į nepriklausomybę taip pat buvo panašus momentas – 1988 metų vasarą pasiekė žinia, jog aktyviausi, gal net visi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai gali būti pasodinti į kalėjimą, kad tik laisvės virusas neišplistų po visą SSRS.
Tada Maskva stengėsi mūsų laisvės siekį pateikti kaip separatistinį judėjimą, kurio palaikymas gresia stabilumu visai Europai. Net kai kurie užsienio žurnalistai, atvykę į Lietuvą, užsimindavo, kad pagal Sovietų Sąjungos Konstituciją užsiimame antikonstitucine veikla, todėl Maskva turi teisę sodinti mus į kalėjimą. Ir dabar kartkartėmis Lietuvoje imama priekaištauti, kodėl oficiali šalies valdžia ar visuomenininkai nepalaiko katalonų, nors jų istorija panaši į mūsų. Tokiais teiginiais ignoruojamas vienas labai svarbus faktas: Lietuva teisiškai nebuvo Sovietų Sąjungos dalis, ją buvo okupavusi Maskva.
Kai visa tai pavyko išaiškinti iš pradžių Vakarų žurnalistams, vėliau – diplomatams ir politikams, Lietuvos bei kitų Baltijos šalių kelio į nepriklausomybę daugiau niekas nebelaikė separatistų judėjimu. Todėl jei Maskva būtų suėmusi Sąjūdžio lyderius, kaip dabar padaryta Ispanijoje, tai būtų buvusi kova prieš tuos, kurie siekė okupacijos panaikinimo. Žinoma, kai kuri nors šalis pasiunčia už grotų laisvės ar autonomijos siekiančius politikus, toks žingsnis visada vertinamas nevienareikšmiškai.
Vis dėlto konstitucinės normos privalo galioti visiems piliečiams. Jeigu Konstitucijoje nenumatyta valstybių teisė atsiskirti, o ji, nors ir formaliai, buvo įrašyta Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos Konstitucijose (taikyta respublikoms, Jugoslavijos atveju – net Kosovo regionui), mėginimas tai padaryti bus laikomas antikonstituciniu. Šiuo požiūriu Katalonijos situacija, žvelgiant iš Lietuvos patirties, labiau primena mūsų valstybės bandymą stabdyti promaskvietiškų Lietuvos lenkų autonomiją.
Siekdami užkirsti kelią šiam procesui, mes taip pat turėjome imtis griežtų teisinių priemonių. Katalonai, kitaip negu lenkai Lietuvoje, yra tauta, kurios vienintelė gyvenamoji vieta – Katalonija. Tačiau teritorinis vientisumas šiandien yra svarbesnis už tautų teisę atsiskirti.
Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt