Praėjusią savaitę vykusioje Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje įtakingiausios Vakarų šalies – JAV – prezidento kalbą lydėjo pašaipos, o Berlyne smūgį patyrė įtakingiausios Europos šalies – Vokietijos – kanclerė Angela Merkel. Ar mums tai yra svarbu? Labai. Vis labiau kaistant tarptautinių santykių atmosferai, saugumas ir stabilumas Europoje laikėsi ant dviejų pamatinių stulpų: nuoseklios ir prognozuojamos JAV politikos (ten įsisąmoninta ir saugumo Baltijos regione užtikrinimo svarba) bei politinio stabilumo Vokietijoje. Jai daug metų vadovauja poreikį stabdyti Rusijos agresiją suvokianti A. Merkel.

 

Nuosekli ir prognozuojama JAV politika mūsų regione rėmėsi ir šios šalies autoritetu pasaulyje. Tačiau ankstesnės Vašingtono administracijos vadovai padarė ne vieną klaidą, ypač Artimuosiuose Rytuose ir didesniame islamo šalių regione, už tas klaidas pastaraisiais metais tenka mokėti. Vis dėlto JAV autoritetas Europoje buvo neabejotinas, ir kiekviena valstybė turėjo su tuo taikstytis.

 

Atsidūrusios po JAV dominuojamu NATO skėčiu, ir mes, Baltijos šalys, jautėmės gana saugios. Vokietijos įtaka Europos Sąjungoje (ES), glaudūs Berlyno ir Vašingtono santykiai suteikė papildomų galimybių užtikrinti saugumą bei stabilumą Europoje, bandant stabdyti ir vis agresyvesnę Rusijos politiką prie rytinių ES sienų. Šios politikos autorė buvo kanclerė A. Merkel. Ji įtikino galingas savo šalies pramonininkų pajėgas, siekiančias dirbti Rusijos rinkoje, būtinybe įvesti ekonomines sankcijas Maskvai ir ilgą laiką laikyti jas reikalingomis Vokietijos ir ES politikoje.

 

Tokios politikos pasekmė – ir Lietuvoje atsiradę Vokietijos kariai, kaip dalis NATO strategijos atgrasyti Rusiją nuo galimų destabilizacinių veiksmų Baltijos šalių atžvilgiu. ačiau praėjusią savaitę A. Merkel patyrė smūgį savo šalyje, po jo gali būti sunku išlaikyti ankstesnę įtaką. Jai nepavyko išsaugoti poste Volkerio Kauderio, ilgamečio frakcijos lyderio Bundestage. Jeigu A. Merkel praranda įtaką savo partijoje, ar ji gali būti pajėgi išlaikyti įtaką savo šalies valdžioje, kur ja dalijasi kartu su socialdemokratais, o juo labiau Europoje ir visame pasaulyje? Valdant A. Merkel, Vokietijos politika palanki mūsų saugumui.

 

O kas toliau? A. Merkel nuolaida pramonininkams, kuriuos remia socialdemokratai, atsispindi vien Berlyno pozicijoje dėl „Nord Stream 2“. Ją JT Generalinėje Asamblėjoje pagarsino Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas: tai esąs ne politinis, o ekonominis projektas. Rugpjūčio mėnesį socialdemokratas H. Maasas sukritikavo JAV prezidentą Donaldą Trumpą, jo politiką pavadindamas erzinančia Europą. Dabar JT Generalinėje Asamblėjoje D. Trumpas negailėjo kritikos Vokietijai ir įspėjo, kad ji taps labai priklausoma nuo Rusijos, jeigu sutiks su projektu „Nord Stream 2“.

 

Tačiau Berlynas nė nemano į tai įsiklausyti. Negana to, atsakant į kitą D. Trumpo grasinimą – taikyti sankcijas visoms šalims, įskaitant NATO nares, kurios neatsisakys bendradarbiavimo su Iranu, formuojasi labai neįprastas aljansas: Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Rusija ir Kinija prieš JAV. JT Generalinės Asamblėjos užkulisiuose JAV prezidentas nepadavė rankos kitos NATO šalies – Kanados lyderiui dėl susikirtusių požiūrių į prekybos santykius. Išsiskyrė ir D. Trumpo bei Prancūzijos prezidento požiūriai į tarptautines institucijas ir daugiašalius susitarimus.

 

D. Trumpas pareiškė, kad jis nepripažįsta Tarptautinio Teisingumo Teismo legitimumo, nors ši institucija bent kiek užtikrina teisingumą pasaulyje. 2016 metais Hagos teismo reikalingumu suabejojo ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. JAV prezidentas tradiciškai negailėjo kritikos Iranui ir gana netikėtai dėl kišimosi į JAV rinkimų procesus užsipuolė Kiniją, nors, kaip skelbia JAV specialiųjų tarnybų duomenys bei ką tik pasirodžiusi „Oxford University Press“ išleista profesorės Kathleen Jameson knyga, pasiekti pergalę D. Trumpui padėjo Maskvos įsikišimas.

 

Taip pat netikėtai JAV prezidentas pažėrė liaupsių Šiaurės Korėjos lyderiui ir visiškai nutylėjo Rusijos grėsmę Europai, apie kurią nuolat kalba jo administracijos pareigūnai. Dalis jų vėliau netenka pareigų. Vis dėlto didžiausia staigmena tapo kitų šalių vadovų šypsenos, juokas ir pašaipos D. Trumpui pradėjus kalbėti apie jo administracijos pasiekimus. JAV prezidentas vėliau tikino, kad juoktasi ne iš jo. Esą JT Generalinėje Asamblėjoje tiesiog tvyrojo gera nuotaika. Tačiau visiems aišku: iki šiol kitų šalių vadovai viešai nesišaipė iš JAV. Ploti gali Maskva ir Teheranas. Gal ir Pekinas. Vašingtono autoritetas yra susvyravęs.

 

Kas laukia pasaulio? Apie tai atvirai prabilo JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas. Jis teigė, kad pasaulinei tvarkai, pagrįstai tarptautine teise ir aiškiomis taisyklėmis, gali grėsti chaosas. Jam pritarė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jis priminė Tautų Lygos likimą. Gal neatsitiktinai šie žodžiai nuskambėjo dabar. Prieš 80 metų, rugsėjo 29 dieną, kai Vakarai nesugebėjo išlaikyti kolektyvinio saugumo sistemos, sulaukta Miuncheno sandėrio, kuris lėmė sienų peržiūrą Europoje ir didelį karą.