Rugsėjo 1-ąją, prasidėjus mokslo metams ir švenčiant Žinių dieną, valdančiosios koalicijos atstovai vėl pakartojo švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės balandį duotą žodį iki 2020 metų padidinti mokytojams atlyginimus iki 1000 eurų, neatskaičius mokesčių. Ar realus šis Vyriausybės ir Seimo daugumos pažadas?
Valdžios pažadai Lietuvos politiniame gyvenime apskritai yra ne visai tikras dalykas. Ir Vakarų šalyse pastaruoju metu netrūksta politikų, kurie, stengdamiesi patikti rinkėjams, negaili gražių žodžių. Tačiau tai dažniausiai daroma per rinkimų kampanijas. Atėjus į valdžią kiekvienas pažadas gerai pasveriamas, mat jį reikia įgyvendinti.
Valdančioji koalicija sako, kad iki 2020 metų mokytojų atlyginimai bus pakelti „į naująjį lygį“. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, dabar pedagogai per mėnesį uždirba vidutiniškai 685,9 euro, atskaičius mokesčius, o jų neatskaičiavus – 892,5 euro. Vadinasi, jei valdančioji koalicija įgyvendintų savo pažadą, mokytojų atlyginimai padidėtų maždaug šimtu eurų.
Kaip teigia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguota švietimo ir mokslo ministrė J. Petrauskienė, siekiant etatinio mokytojų darbo apmokėjimo dabar intensyviai dirbama su profsąjungomis, kitomis suinteresuotomis šalimis. Tai numatyta ir Vyriausybės programoje. Valdančioji koalicija tikina, kad didindama pedagogams atlyginimus nori turėti mokymo įstaigose stiprių, gerų specialistų. Šis tikslas negali nedžiuginti. Lietuvos švietimo sistemoje iki šiol būta tiek daug įvairių reformų, kad dėl jų mokyklas paliko nemažai gerų mokytojų.
Kita vertus, faktas yra ir tai, jog dabar mokyklos sulaukia dėstytojų, norinčių dirbti mokytojais. Visos iki šiol buvusios valdžios negalėjo nereaguoti į pedagogus. Ne vien todėl, kad joms rūpėjo mokymo įstaigos, švietimas ir egzistavo suvokimas, jog mokykla yra vienas iš valstybės pamatų. Tiesiog mokytojų esama labai daug, ir jie aktyvūs žmonės. Jei tik kuri nors valdžia nevykdo pedagogų reikalavimų, tuoj pat rengiami streikai, mitingai.
Dėstytojų, palyginti su mokytojais, tėra saujelė. Studentai – gana pasyvūs. Todėl valdžios žvilgsnis nukreiptas į mokytojus, o ir dėstytojai panorėję gali eiti dirbti į mokyklas.
Švietimo ministrė J. Petrauskienė aiškina, kad ši Vyriausybė supranta, kaip pelninga investuoti į švietimą. Ir čia pat primena, jog pirmiausia kalbama apie mokytojus. Anot ministrės, tokia pelninga investicija laikomas būtent mokytojų rengimas. Beje, įdomu tai, kad, viena vertus, apie mokytojų rengimą kalbama kaip apie pelningą investiciją, kita vertus, siekiama, jog nustotų veikti Lietuvos edukologijos universitetas.
Esą mokytojo darbą gali rinktis ir baigusieji kitokias profilines specialybes. Tačiau faktas, kad norint į kurią nors sritį pritraukti gerų specialistų, reikia šnekėti apie jų atlyginimo dydį. Vis dėlto tai, matyt, tik dalis klausimo.
Mokykloje ugdomi ne vien būsimi vienos ar kitos srities specialistai, kuriems, be abejo, reikia gerų mokytojų, bet ir asmenybės, piliečiai, t. y. mūsų valstybės ateitis. Tad natūraliai kyla klausimas, ar, svarstant didinti atlyginimus, bus žvelgiama ir į tai, kokie žmonės ateis dirbti į mokyklas? Ar jie bus pajėgūs mokiniams įskiepyti meilę savo tautai ir valstybei, patriotiškumo jausmą?
Kaip čia neprisiminsi tarpukario Lietuvos patirties, kai mokytojai buvo gerbiami ne vien todėl, kad gaudavo palyginti neblogą algą, bet ir dėl to, jog buvo asmenybės, mokėjusios mylėti savo šalį.
Galima įvairiai vertinti to meto Lietuvos vidaus politikos realybę. Tačiau reikia pripažinti: būtent mokykla, o plačiąja prasme – ir visa švietimo politika (įskaitant Kauno Vytauto Didžiojo universitetą), padarė tai, kad pirmieji į kovą su bolševikais įsitraukė būtent gimnazistai ir studentai. Tuo metu partijų politikai žaidė savo vidaus žaidimus ir pražiopsojo prasidedančią sovietų okupaciją.
Vėliau į miškus išėję valstiečiai taip pat pripažino, kad jiems meilę savo tėvynei išugdė mokykla. Keista, bet artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osios metinėms valdžios parengtoje programoje neįžvelgiau ko nors, kas leistų dar labiau atskleisti šią garbingą mūsų šalies gyvenimo sritį, arba pasidomėti, kaip pavyko pasiekti, kad mokytojams skyrus gerus atlyginimus pragmatikai neišstūmė iš mokyklų idealistų – jose dirbo būtent tie, kurie išugdė Lietuvą mylinčius jaunus žmones.
Kodėl taip sėkmingai veikė švietimo reforma ir kokie asmenys ją įgyvendino? Tačiau meilė savo šaliai irgi nėra duotybė. Jei nepatinka valdžia, nereikia dėl to kaltinti valstybės arba nusivilti pačia valstybės idėja. Politikai ateina ir nueina, o valstybė lieka, jeigu visų pastangomis išsaugoma jos nepriklausomybė. Todėl ir politikai turi jausti atsakomybę už savo pažadus. Mano manymu, ši Vyriausybė labai gerai padarė, kad pažadėjo mokytojams atlyginimus padidinti dar iki Seimo rinkimų, kurie vyks 2020 metais. Taip žmonės, visų pirma – pedagogai, galės įsitikinti, ar dabartinė ministrė ir valdančioji koalicija laikosi savo žodžių. Juk iki šiol kelti algas politikai žadėdavo tuomet, kai jau turėdavo baigtis jų kadencija.
Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt