Vienintelis dalykas, būtinas blogio triumfui, kad geri žmonės nedarytų nieko, sakė E.Burke. Dažniausiai žmonės nedaro nieko dėl trijų priežasčių: kai reikalai jų neliečia, kai ką nors daryti asmeniškai nenaudinga, ir kai nežino, ką daryti. Mobingas darbe, tas subtilus psichologinis teroras, ypatingas tuo, kad subujoja išimtinai tada, kai geri žmonės nesikiša į „ne savo reikalus“. Iš abejingumo, iš baimės, iš nežinojimo, arba dėl visų trijų priežasčių iškart. Ai, ką čia paprastas žmogus pakeisi, – sako vieni. Geriau patylėsiu, kad ant manęs neužsisėstų, – tyliai svarsto kiti.

Tai tu kalbėk, problemos turi būti sprendžiamos, kreipkis į atsakingas institucijas! – ragina treti prie kavos puodelio arba kokiame darbo koridoriaus užkampyje, tačiau viršininko akyse tyli. Grupinės elgsenos ypatybių tarpe yra toks socialinio egoizmo dėsnis, kuris sako, kad jei auka gali padėti grupei išvengti neigiamų pasekmių, tai reikia tą auką savųjų tarpe surasti ir paaukoti. Sprendimą priima lyderis, o grupė neprieštarauja. Mobingas yra būtent apie tai. Geriems žmonėms atrodo, kad kol mobinguojantis asmuo turi reikalų su vienu (auka), sąlyginėje ramybėje bus palikti kiti. Neaišku, kodėl vieni tampa mobinguotojais, o kiti ne, tačiau aišku, kad tyčiotis, bauginti, siekti išlaikyti turimą poziciją amoraliais būdais įsinori tada, kai labai nesaugu pačiam, kai valdžia, galia arba patogus gyvenimas atrodo trapūs, o kompetencijos rodyti savo tinkamumą darbo vietai garbingomis priemonėmis, stokojama. Iš istorijos žinome, kad įbaugintus žmones galima priversti daryti bet ką. Viešai „profilaktiškai“ sušaudžius keletą dezertyruoti „planavusių“ kareivių, tampa ne taip jau sunku priversti būrį eiti į ugnį, žudyti.

Tas pats galioja kalbant apie mobingo reiškinį organizacijose. Kai bendradarbiai mato su kokia neteisybe, spaudimu ir kančia susiduria mobinguojamas kolega, jie renkasi geriau tylėti galią ir valdžią turinčiųjų akyse, nei rizikuoti tapti dar viena auka. Susitelkus agresorių būtų galima sustabdyti, bet, kaip sakoma šventame Rašte, „te meta akmenį [...] pirmas“. Nelengva apsispręsti prabilti, palaikyti mobinguojamą kolegą: o jei „pirmas“ bus sunaikintas, nes neatsiras antro, trečio ir kitų? Tad kol geri žmonės nedaro nieko, moraliniai puvėkai tvarkosi kaip nori. Tyrimai rodo, kad mobingas gyvuoja daugiau mažiau visame pasaulyje, pačiose įvairiausiose profesinės veiklos srityse. Vis dėlto keletas sektorių šiuo atžvilgiu ypatingi, sveikatos priežiūros ir paslaugų sektorius tame tarpe.

Ne per seniausiai Pasaulio sveikatos organizacija pažymėjo, jog mobingas sveikatos sektoriuje yra paplitęs šiurpiu mastu. PSO duomenimis, vidutiniškai apie 50 proc. sveikatos sektoriaus darbuotojų yra patyrę mobingą darbe. Pvz., Brazilijoje mobingo aukų apklaustųjų tarpe buvo 62 proc., Pietų Afrikoje 61 proc., Tailande 54 proc. Jei šios šalys atrodo tolimos ir informacija galbūt neaktuali, pasidairykime arčiau. Deja, kai kurios Europos, o ir kitos Vakarų šalys atrodo ne ką geriau. Pvz., Portugalijoje mobingą darbe atskleidė patyrę 60 proc. medikų, Bulgarijoje 37 proc. 21 proc. pradedančiųjų JAV slaugytojų teigė mobinguojami kasdien.

Kokia situacija Lietuvoje, kurios sveikatos sektorių periodiškai purto mobingo skandalai ir su mobingu susijusios medikų netektys, sunku pasakyti – plataus masto mobingo tyrimų, regis, neatlikta. Tačiau 2021 m. sveikatos priežiūros specialistės Lorijos Raskovos ir MRU profesorės Agotos Giedrės Raišienės atliktos sveikatos įstaigų darbuotojų apklausos metu nustatyta, kad per pastaruosius metus su mobingu darbe tiesiogiai teko susidurti trečdaliui (33 proc.) respondentų, dar 18 proc. stebėjo kolegų atžvilgiu taikomą mobingą. Nuoroda į apklausą buvo paskelbta sveikatos priežiūros darbuotojų specializuotoje grupėje socialiniuose tinkluose. Per tris mėnesius, tiek vyko apklausa, sutiko pasidalinti savo patirtimi du šimtai medikų, iš kurių 43,5 proc. gydytojų ir 34,5 proc. slaugytojų. 75,5 proc. apklausos dalyvių atstovavo valstybinį sveikatos priežiūros ir paslaugų sektorių, dauguma respondentų – moterys. Tyrimas atskleidė, kad COVID-19 pandemijos metu mobingas medicinos įstaigose itin suaktyvėjo. Tik penktadalis respondentų sakė, kad situacija darbe mobingo atžvilgiu nepakito. Su vertikaliuoju mobingu, t.y. kai mobingą taiko vadovas, susidūrė 43 proc. mobingą patyrusių ar iš šalies stebėjusių respondentų. Tuo tarpu net trečdalis dirbo kolektyvuose, kur mobingas taikomas ir iš vadovų, ir iš bendradarbių pusės.

Dešimtadalis medikų susidūrė su mobingu kasdien, 29,5 proc. – kelis kartus per savaitę, dar dešimtadalis – kas kelias savaites. Dažniausiai mobingas pasireiškė aukos psichologiniu varginimu ir spaudimu (93 proc.), apkalbomis ir šmeižtu (89 proc.), ignoravimu, elgimusi lyg su tuščia vieta (86 proc.), bendravimu pakeltu tonu/rėkimu (87 proc.), bendravimo su kolegomis apribojimu (80 proc.), kvalifikacijos neatitinkančių užduočių skyrimu (78 proc.), žodiniu priekabiavimu (78 proc.), galimybių išreikšti nuomonę apribojimu (76 proc.), bauginimu (61 proc.), asmeninių savybių ir asmeninio gyvenimo išjuokimu, bandymu išstumti iš kolektyvo ir kt.

Mobingą patyrę medikai pasidalino, jog dėl mobingo įsisiautėjo darbui trukdantis stresas (85,5 proc.), radosi profesinis perdegimas (75 proc.), ėmė kamuoti nuovargis (81 proc.), bejėgiškumo jausmas (70,5 proc.), nemiga (53, 5 proc.), nerimo priepuoliai (57 proc.), depresijos epizodai (42, 5 proc.). Daugiau nei trečdaliui (35, 5 proc.) patyrusių mobingą medikų pasireiškė įvairūs psichosomatiniai sutrikimai, 29 proc. tyrimo dalyvių dėl mobingo ėmė varginti neaiškios kilmės, medicininiais tyrimais nepaaiškinami kūno skausmai, padidėjusi temperatūra. Tyrimo metu 16 proc. medikų prisipažino, kad dėl mobingo darbe kilo minčių apie savižudybę. Kiek iš jų ateityje iš tikrųjų pakels ranką prieš save? Vienas? Šešiolika? Trisdešimt du? Dėl kiekvieno iš jų kaltė kris ant gero žmogaus, kuris nieko nedarė, tik dirbo savo darbą ir nesikišo į ne savo reikalus, kol moraliniai puvėkai smaginosi mobinguodami auką.