2021 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Mediacijos įstatymo pataisas, kuriomis buvo apribota galimybė taikyti privalomąją mediaciją sprendžiant šeimos ginčus, kai į teismą nori kreiptis smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas. Seimo posėdyje dalyvavęs 121 Seimo narys vienbalsiai pritarė tokioms pataisoms, o viešojoje erdvėje pasirodė džiugios reakcijos šiuos pakeitimus pristatančios kaip didžiulį laimėjimą. Bet ar tikrai šis privalomos mediacijos ribojimas bus naudingas ginčo šalims?

Ar Lietuvoje mediacija šeimos ginčuose tikrai yra privaloma?

Mediacijos įstatymo nuostatos dėl privalomosios mediacijos taikymo sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena, be ribojimų galiojo daugiau nei metus. Pirmųjų metų rezultatai parodė, kad daugiau nei trečdalis ginčų, kuriuose buvo paskirti mediatoriai, buvo baigti taikos sutartimis. Vis dėlto priimti Mediacijos įstatymo pakeitimai rodo, kad dalis visuomeninių organizacijų ir įstatymų leidėjas neteisingai interpretuoja mediacijos privalomumą. Pabrėžtina, kad jeigu yra procedūriškai numatyta asmens teisė ir galimybė atsisakyti pasinaudoti privalomai siūloma paslauga, ji neturėtų būti traktuojama kaip imperatyviai privaloma. Vadovaujantis iki priimtų pataisų įsigaliojimo galiojančiomis Mediacijos įstatymo nuostatomis, asmuo, norintis pradėti šeimos ginčo sprendimą, privalo inicijuoti mediacijos procesą, tačiau turi teisę bet kada iš jo pasitraukti. Kita ginčo šalis turi teisę atsisakyti dalyvauti mediacijos procese. Tokia „švelni“ privalomos mediacijos forma išsaugo šalių savanoriškumą kaip svarbiausią sąlygą mediacijos procesui vykti bei garantuoja, kad tie asmenys, kurie atsisakys mediacijoje dalyvauti arba pasitrauks iš mediacijos jau jai prasidėjus, tą padarys turėdami objektyvią informaciją apie taikaus ginčų sprendimo galimybes, naudą bei mediatoriaus teikiamą pagalbą.

Koks yra mediacijos tikslas?

Taip pat vis dar pasitaiko neteisingų pačios mediacijos paslaugos turinio interpretacijų, kurių rezultatas – nepasitenkinimas taikaus šeimos ginčų sprendimo galimybe. Svarbu aiškiai suvokti, kad mediacijos metu yra sprendžiamas tarp šalių kilęs teisinis ginčas, tačiau nėra siekiama sutaikyti smurtautojo su smurtą patyrusiu asmeniu. Mediacijoje padedama rasti abipusiai priimtinus konstruktyvius sprendimus, susijusius su santuokos nutraukimu, jo pasekmėmis, klausimais dėl vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo, bendravimo su skyrium gyvensiančiu tėvu ar motina. Pasak Lietuvos mediatorių rūmų Tarybos narės, Vilniaus probacijos tarnybos mediatorės, psichologės Robertos Petkevičiūtės,  mediacija yra labai naudinga visoms šeimos, sprendžiančioms tarpusavio ginčus, neišskiriant ir tų šeimų, kuriose buvo smurto, o mediacijos metu ginčo šalims suteikiama galimybė rasti joms tinkamą individualizuotą sprendimą, tuo pačiu tą ginčą (pvz., santuokos nutraukimą) išspręsti greičiau, pigiau (neretai ir visai nemokamai), bei išvengiant varginančio bylinėjimosi bei neišvengiamos „akistatos“ teismo posėdžio metu su smurtavusiu vyru ar žmona.  

Ar galima mediacija šeimos ginčuose tarp smurtą patyrusio asmens ir smurtautojo?

Iki šiol valstybė mediacijos teisiniu reguliavimu skatino šeimos ginčus spręsti taikiai, o ginčo šalims buvo suteikta teisė priimti sprendimą dėl realaus naudojimosi arba nesinaudojimo mediacija. Ginčo šalys gaudavo išsamią informaciją apie mediaciją ir galimybę naudotis tokia paslauga nemokamai.

Siekianti užtikrinti teikiamų mediacijos paslaugų kokybę, Lietuvoje įtvirtinti aukšti mediatorių kvalifikaciniai reikalavimai. Mediatoriumi gali tapti tik tas asmuo, kuris turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra išklausęs nustatytą skaičių mediacijos mokymų valandų, išlaikęs sudėtingą dvipakopį kvalifikacinį egzaminą, turintis nepriekaištingą reputaciją. Daugiau nei 80 mediatorių Teisingumo ministerijos lėšomis įgijo kvalifikaciją dirbti su smurtą šeimoje patyrusiais asmenimis ir užtikrinti, kad jiems teikiama mediacijos paslauga nekeltų antrinės viktimizacijos grėsmės. Šie mediatoriai yra parengti  atskirti atvejus, kada mediacija yra negalima, dirbti su smurtą patyrusia ir smurtavusia šalimi (jei yra jų abiejų sutikimas), žino, kada pastebėjus smurto apraiškas, neišlyginamą jėgos disbalansą bei galimą grėsmę aukos sveikatai ar gyvybei mediaciją būtina nutraukti. Apmokyti mediatoriai yra įvaldę specifinius mediacijos proceso vykdymo metus, kurie yra taikomi šeiminio smurto atvejais, ir yra pripažinti gausioje tarptautinėje šeimos ginčų mediacijos praktikoje. Pavyzdžiui, šaudyklinė mediacija (mediacijos forma, kai šalys vienoje patalpoje nesusitinka, o bendrauja per  mediatorių), nuotolinė mediacija (kai bendraujama naudojant informacines technologijas) ar dalyvavimas mediacijoje kartu su atstovais. Priėmus įstatymo pataisas ir nustačius, kad mediacija nėra privaloma, kai ginčą spręsti siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, šeimos, kuriose buvo smurto, viena vertus tokios išimties adresatus išsilaisvino nuo pareigos inicijuoti privalomą mediaciją, tačiau kita vertus jie neteko galimybių gauti informaciją apie šią veiksmingą alternatyvą teismui, konsultuotis dėl jos tinkamumo jų atveju ir saugiau, padedant apmokytam specialistui pabandyti susitarti taikiai. Joms padaryta „paslauga“, suteikta galimybė eiti tiesiai į teismą. Tačiau ar tikrai teisme spręsti ginčą bus veiksmingiau?

Lietuvos mediatorių rūmų pirmininkas dr. Rokas Uscila teigia: progresyvi praktika privačiame sektoriuje bei privalomos mediacijos taikymas rodo, kad ši ginčų sprendimo būdas įsitvirtina teisinių paslaugų srityje. Rezultatyvių mediacijų skaičius siekia 60-70 proc., kas savo ruožtu užtikrina pasitikėjimą šia paslauga ir mediatoriaus vaidmens svarbą. Šiai dienai mediatorių bendruomenė telkia šimtus profesionalių mediatorių, kurių darbo rezultatai parodo, kad šeimos ginčai išsprendžiami be destrukcijos ir smurto, šalys išreiškia pasitenkinimą šiuo metodu, o konfliktų pasikartojimas mažėja, nes mediacijoje problema sprendžiama iš esmės ir susitariama dėl visų ginčijamų aspektų.

Tad įstatymų leidėjas apsisprendė riboti privalomos mediacijos taikymą, tačiau Lietuvos mediatorių rūmų siūlymu suteikė galimybę ginčo šalims, kurios galimai yra patyrusios smurtinio elgesio apraiškas, gauti valstybės finansuojamas mediacijos paslaugas, jei kreipiamasi dėl mediacijos taikymo šeimos ginčuose savanoriškai. Tokią paslaugą galima gauti kreipiantis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teritorinius skyrius ir bendra tvarka užpildant prašymą dėl privalomos mediacijos.

Agnė Tvaronavičienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorė, CEDR akredituota mediatorė, Lietuvos mediatorių rūmų tarybos narė.