Pastaraisiais metais sparčiai populiarėjant mediacijai, o nuo 2020 m. pradėjus šį alternatyvų ginčų sprendimo būdą taikyti kaip įstatymu nustatytą privalomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką šeimos ginčuose, pokyčių neišvengia ir savo klientų teises ginantys advokatai. Sprendžiant ginčus mediacijos būdu šalys vis dažniau pageidauja, kad jų advokatai kartu su jomis dalyvautų procese ir juos gintų. Nuo ko ginčo šalis gina advokatai mediacijoje? Kuo jų dalyvavimas mediacijoje yra naudingas? Dėl advokatų dalyvavimo šeimos mediacijoje šalims kyla ir kitų klausimų. Pateiksiu atsakymus į pačius populiariausius.
Ar tikrai mediacijoje yra reikalingi advokatai?
Dalyvavimas mediacijoje kartu su advokatu ar be jo yra šalies sprendimas. Nors ir kaip kai kurie mediatoriai norėtų tam sprendimui daryti įtaką ir išvengti advokatų įsitraukimo, turime nepamiršti, kad dalyvauti kartu su advokatu mediacijoje yra šalies teisė, kurios negalime riboti. Advokatai mediacijoje ginčo šalims gali būti labai naudingi. Jie gali padėti pasirengti mediacijai, nusistatyti tikslus, apsibrėžti geriausią ir blogiausią šaliai priimtiną ginčo baigtį, įvertinti bylos perspektyvas teisme. Advokatų įsitraukimas į procesą yra naudingas ir mediatoriui, kuris įgyja partnerius siekiant taikos ir gali kliautis jų ekspertiškumu bei ryšiu su klientais.
Mediacija skiriasi nuo teisminio ginčų sprendimo. Kokie yra mediacijos dalyvių vaidmenys?
Mediacija, kaip ir bet koks kitas procesas, gali būti veiksminga tik tada, jei jo dalyviai turi ir gerai supranta savo vaidmenis ir tikslus. Mediatoriaus vaidmuo – profesionalios pagalbos ginčo šalims teikimas. Matydamas ginčijamą situaciją ir šalių požiūrius į ją iš platesnės perspektyvos, mediatorius yra suinteresuotas abiejų šalių interesus geriausiai atitinkančio sprendimo radimu. Jis lengviau nei šalys pamato jas siejančius bendrus interesus, skatina šalis išklausyti ir bandyti suprasti viena kitą, pokalbiui suteikia struktūrą, gelbėja šalims patekus į aklavietes. Ginčo šalių vaidmuo mediacijoje taip pat yra aiškus. Kiekviena šalis siekia savo interesų patenkinimo, įsivertinusios geriausią ir blogiausią galimas alternatyvas mediacijos baigčiai, derasi tarpusavyje. O kokį vaidmenį turi kartu su ginčo šalimis mediacijoje dalyvaujantys advokatai? Atstovaujant klientus teisme advokatai gina jų pozicijas, teikia teisinius argumentus, siekdami įtikinti teisėją ar jų kolegiją kliento pozicijos pagrįstumu. Iš šono žvelgiant į teismo procesą jis primena kovą, kurioje laimėtoja tampa stipriausia, geriausiai pasirengusi ir tvirčiausiai savo poziciją teisiniais argumentais pagrindusi pusė. Teisminis ginčo sprendimas procesas paremtas rungimosi principu. Tai iš esmės pagrindinis jo ir mediacijos skirtumas. Mediacijoje nedalyvauja teisėjas, kurį ginčo šalys ir jų advokatai turi įtikinti savo teisumu. Jiems tenka bendrauti tiesiogiai su kita ginčo šalimi, kuri turi savo požiūrį ir argumentus. Turbūt akivaizdu, kad ta pati rungimusi paremta taktika čia nebepasiteisina. Rungimasis mediacijoje veda tik į dar didesnį šalių susipriešinimą. Mediacija grindžiama šalių bendradarbiavimo principu, tad šio proceso sėkmei advokatams būtina nauja strategija ir įrankiai.
Kas yra „mediacijos advokacija“?
Akivaizdu, kad dalyvavimas mediacijoje yra iššūkis advokatams. Kiekvienas žmogus patirdamas būtinybę keisti savo veiklos tikslus ir metodus jaučia tam tikrą diskomfortą, priešinasi šiems pokyčiams. Tokiose situacijose galime rasti daugybę argumentų, kodėl tie pokyčiai nėra būti ir šimtus priežasčių likti savo komforto zonoje. Tačiau kita vertus, pokyčiai verčia mus tobulėti, įgyti naujų žinių ir įgūdžių, didinti savo veiklos efektyvumą.
Valstybėse, kur mediacijos taikymas turi gilesnes tradicijas, advokatų veiklai mediacijos procese yra sukurtas specifinis apibrėžimas – mediacijos advokacija (angl. k. mediation advocacy). Dėl advokacijos termino nevienareikšmiškumo lietuvių kalboje iš esmės būtų tiksliau ir taisyklingiau šią veiklą įvardyti kaip atstovavimą mediacijoje. Tai iš esmės yra specifinė kliento teisinio konsultavimo technika, kurią taikant nesirungiama, o rodomas noras bendradarbiauti, pristatoma ir pagrindžiama kliento pozicija, interesai ir poreikiai. Tai šalių susipriešinimo neskatinanti advokatų veikla, grindžiama įsitikinimu, kad iš derybų (mediacija tėra patobulintos derybos) rezultatų išgrynintas sprendimas ginčo šalims kelia didesnį pasitenkinimą, yra efektyvesnis, lengviau įgyvendinamas, lankstesnis ir tvaresnis nei iš teismo gauti ir ginčo šalims privalomi vykdyti nurodymai. Iš esmės tai tvirtas tikėjimas taikaus susitarimo galimybe ir teismo proceso rinkimasis tik tuomet, kai nėra menkiausių galimybių susitarti.
Kuo atstovavimas mediacijoje yra kitoks, nei kliento teisių gynyba teisme?
Visų pirma, advokatas, kuris apsiima atstovauti klientą mediacijoje turi tikėti taikaus sprendimo nauda. Nepaisant didelio mediacijos sėkmės potencialo, dalis ginčų net ir taikant šį sprendimo būdą vis dėlto neišsisprendžia taikiai. Viena dažniausių priežasčių mediacijos nesėkmei yra nerealistiniai šalių lūkesčiai. Viena iš ginčo šalių advokatų mediacijoje užduočių yra šiuos lūkesčius suvaldyti, duoti realią padėtį atitinkantį patarimą, skatinantį susitarti taikiai, papasakoti apie teismo proceso trukmę, realias sąnaudas bei riziką, kad ginčo šalies lūkesčiai gali ir neišsipildyti. Atstovavimo mediacijoje ypatumas yra tas, kad advokatas teismo procesą turi matyti ir pristatyti klientui ne kaip įprastą ginčo sprendimo būdą, o kaip paskutiniąją išeitį. Tada natūraliai mediacija taps pagrindiniu ginčo sprendimo būdu, kuriame šalys ir jų atstovai dės maksimalias pastangas susitarti, o ne ateis tik „pabandyti“ ar „pasižiūrėti, ką kita šalis pasiūlys“.
Antra, atstovavimas mediacijoje ypatingas dar ir tuo, kad konstruktyviam ir bendradarbiavimu grįstam pokalbiui susitinka net trys specialių ginčų sprendimo žinių turintys asmenys: šalių advokatai ir mediatorius. Abu advokatai, turėdami ginčų sprendimo patirtį, dažniausiai aiškiai mato, kuri šalis konkrečioje situacijoje užima stipresnę poziciją. Tą suvokiant, ryškėja advokatų funkcija, nustatyti derybinę erdvę (tai iš esmės riba tarp visiško ir minimalaus atstovaujamos ginčo šalies interesų patenkinimo) ir pamatyti galimus sprendimus. Matyt yra tiesos pasakyme, kad mediacijoje svarbu rasti supratimą tarp abiejų šalių advokatų. Jei jie mato susitarimo perspektyvą, jie dažniausiai turi galią įtikinti savo klientus tokio susitarimo nauda.
Trečia, svarbu paminėti ir tai, kad klientai ateina į mediaciją susiformavę aiškius lūkesčius, kaip jų advokatai elgsis. Paprastai tikimasi aktyvaus advokato vaidmens, jo kovingo ir griežto tono, kas įprasta ginant kliento teises teismuose. Tačiau, kaip jau buvo minėta anksčiau, teismo metu siekiama įtikinti teisėją, o mediacijoje – kitą šalį. Žaidimo taisyklės ir žaidėjų vaidmenys keičiasi. Svarbu užsitikrinti, kad tiek advokatas tiek ir klientas žinotų savo vaidmenis bei suvoktų mediaciją kaip bendradarbiavimu grįstą procesą. Advokatas turėtų pasitelkti aktyvų klausimą, rodyti empatiją kitai ginčo šaliai, o jo klientas turi iš anksto būti pasirengęs būtent tokiam advokato elgesiui ir nesitikėti išvysti jo kovojančio. Iš praktikos pastebima, kad ginčo šalims nusprendus mediacijoje dalyvauti su advokatais, į procesą nesutariantys asmenys ateina priešiškiau nusiteikę ne savo oponento, o jo advokato atžvilgiu. Priešingą šalį jie paprastai pažįsta ir žino, ko galima iš jos tikėtis, o ją atstovaujantis advokatas paprastai kelia įvairius nuogąstavimus, kuriuos siekiant bendradarbiavimo, reikia išsklaidyti. Būtina suprasti, kad į savo pozicijos gynybą, o ne į bendradarbiavimą nukreiptas ginčo šalies ir jos advokato elgesys dar labiau didina susipriešinimą, neteikia pagalbos ieškant kompromiso ir galų gale greičiausiai apskritai užkerta kelią taikaus susitarimo radimui. Teisiniai argumentai paprastai negali įtikinti kitos ginčo šalies. Dažnai mediacijoje lemiamais tampa kiti dalykai (pavyzdžiui, šalių emociniai poreikiai), į kuriuos teisminiame ginčo sprendime niekada nebūtų atsižvelgiama.
Ar Lietuvos advokatai jau perprato savo veiklos teismo salėje ir mediacijoje skirtumus?
Mediacijų skaičiui augant vis daugiau advokatų įsitraukia į šiuos procesus ir per savo patirtį ieško savo vaidmens ir dalyvavimo veiksmingumą užtikrinančių technikų. Mediatoriai dalijasi patirtimi ir dažnai mini, kad mediacijose susitarimui pasiekti sukliudė advokatų taikomos priešiškumą keliančios taktikos. Taip pat pasitaiko nuomonių, kad advokatai savo asmenines ambicijas ir norą pasiekti profesinių laimėjimų teismo salėje iškelia aukščiau nei savo klientų tikruosius interesus. Diskutuojama dėl dažnai per didelio jų aktyvumo mediacijos procese, kai procese derasi advokatai, o ginčo šalys lieka pasyviais stebėtojais. Manytina, kad tokios advokatų taktikos nepadeda pasiekti tvarių ir šalių tikruosius interesus atitinkančių susitarimų, nes tokie interesai tiesiog nėra atskleidžiami. Sprendžiant ginčus advokatai paprastai dirba pozicijų lygmenyje, t. y. siekia, kad būtų patenkinti šalių iškelti reikalavimai. Mediacijos metu, dirbama ties šalių interesais ir poreikiais. Siekiama išsiaiškinti, kodėl yra keliami tokie reikalavimai ir kokius poreikius jie yra nukreipti tenkinti. Tai praplečia galimų sprendimo būdų amplitudę. Matyt galime teigti, kad šiai dienai atstovavimo mediacijoje ypatumai Lietuvos advokatams dar nėra gerai žinomi. Tam reikia laiko. Šiame etape, svarbiausia yra tai, ar advokatai gerai suprastų mediacijos esmę ir tikslus. Taigi, pradėti reiktų nuo gilesnio paties mediacijos proceso pažinimo, ką padėtų pasiekti savišvieta, dalyvavimas mokymuose, domėjimasis naujovėmis ir atvirumas pokyčiams.
Kaip užtikrinti sėkmingą advokatų ir mediatorių bendradarbiavimą?
Tiesti vienas kitam pagalbos ranką ir vienytis dėl taikių susitarimų. Mediatoriaus ir advokatų veikla nėra ir negali būti laikoma konkurencinėmis. Mediatorius ir advokatus vienija bendras tikslas – klientų interesų patenkinimas. Jų partnerystė yra raktas į daugelio ginčų taikų išsprendimą.
Agnė Tvaronavičienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorė, CEDR akredituota mediatorė, Lietuvos mediatorių rūmų tarybos narė.