Lietuva labai daug nuveikė per tris nepriklausomybės dešimtmečius, tačiau vieno dalyko nepadarė – nepastatė nė vieno kalėjimo. Tai reiškia, kad sovietinės įkalinimo sąlygos iš esmės nepasikeitė. Bent iš dalies dėl to nepavyko išgyvendinti iš Rusijos atkeliavusių papročių ir neformalių taisyklių.
Užmojų buvo. Dar 2009 m. planuota iki 2017-ųjų uždaryti keturias kalinimo įstaigas ir pastatyti penkias naujas. Tačiau tik 2019 m. buvo uždarytas Lukiškių kalėjimas, Kybartų pataisos namai duris užvėrė 2021-aisiais, ten migrantų krizės įkarštyje buvo įrengtas užsieniečių registracijos centras. O modernaus kalėjimo iki šiol nepavyko pastatyti. Šiaulių kalėjimas pradėtas statyti 2017 m., pabaigtuvės planuojamos 2026-aisiais. Per šešerius metus pavyko pastatyti tik tvorą. Šiaulių ir Kauno kalėjimų istorija siekia XIX a. ir buvo pastatyti carinės Rusijos okupacijos metais. Dauguma kitų įkalinimo įstaigų įkurta sovietmečiu.
Lietuvos socialinių mokslų centro teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus vedėjas Simonas Nikartas teigė, jog bausmės vykdymo tikslas veikiau turėtų būti žalos mažinimas, kad asmuo mažiau prarastų socialinių įgūdžių, išvengtų psichologinių problemų, kurias sukelia kalinimas, kad grįžus į visuomenę jam būtų ne taip sudėtinga vėl integruotis.
„Įsivaizduojame, kad uždarome žmogų ir jis taisosi savaime. Jeigu suvokiame, kad įkalinimas yra žalingas, tuomet svarbu užimtumas, resocializacijos programos, įstaigų atvėrimas, trumpalaikių išvykų suteikimas, gydymasis – pusė kalinių turi priklausomybių. Dabartinė infrastruktūra neveikia. Prasmingo, gerai apmokamo, geromis sąlygomis užimtumo labai trūksta. Vis dar yra daug smurto, narkotikų, neteisėto pareigūnų elgesio. Blogos sąlygos išliko, nors Lukiškės buvo uždarytos. Tas pats vyksta Šiauliuose, Pravieniškėse ir Alytuje“, – sakė Vilniaus universiteto dėstytojas kriminologas Gintautas Sakalauskas.
Iš klaidų nesimokoma
Sovietmečiu statyti kalėjimai neatitinka orumą ir elementarias žmogaus teises užtikrinančių reikalavimų – dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuteistiesiems vis tenka mokėti kompensacijas. 2021 m. Teisingumo ministerija įvykdė Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą ir pareiškėjui buvo išmokėta 10 800 eurų, 2022 m. įvykdytas 21 EŽTT sprendimas ir išmokėta 107 800 eurų. Dėl kalinimo sąlygų EŽTT sprendimais jau priteista iš viso 580 700 eurų neturtinei žalai atlyginti. Pažeidimų pobūdis – gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas, netinkamos higienos ir sanitarinės sąlygos, privatumo trūkumas dėl netinkamo sanitarinio mazgo atribojimo nuo kameros. Lietuvos teismuose dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2020 m. priteista 93,5 tūkst., 2021 m. – 132,4 tūkst., 2022 m. – 16,2 tūkst. eurų.
Vieno nuteistojo laisvės atėmimo bausme išlaikymas valstybei vidutiniškai kainuoja 37 eurus per dieną. Į šią sumą įeina ir visos įkalinimo sistemos personalo bei turto išlaikymo išlaidos. Kaliniui maitinti skiriama vidutiniškai 3,3 euro kasdien. „Nuteistieji iškovojo savo teises, pradedant nuo šildymo temperatūros, valgiaraščių sudarymo, kalorijų skaičiavimo. Požiūris į nuteistuosius keičiasi, žmogus neturi gyventi žeminančiomis sąlygomis“, – sakė Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos Statutinio ugdymo instituto lektorė Jurgita Baltrūnienė.
Tačiau ne visi ekspertai sutinka, kad nuteistųjų balsas buvo išgirstas. Dauguma nuteistųjų bausmę atlieka bendrabutinio tipo patalpose, kurios yra sovietinis palikimas, o kolektyvinis kalinimas užprogramuoja ydingus socialinius santykius, leidžia egzistuoti kriminalinei subkultūrai. Vienoje patalpoje gyvena nuo 5 iki 20 žmonių. „Yra netgi pereinamų kambarių. Kur eini – čia dešimt, čia dešimt. Nuteistieji patys gali pereiti į kitas patalpas, naktį jų negalima rakinti dėl priešgaisrinių reikalavimų“, – pasakojo Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius Virginijus Kulikauskas. Ateityje planuojama, kad asmenys kalėtų mažesnėse kamerose po vieną, du ar tris.
„Kol turime bendrabučių sistemą, labai sudėtinga užtikrinti, kad žmogus fiziškai jaustųsi saugus. Miegoti su 12 nepažįstamų vyrų viename kambaryje nėra labai malonu“, – kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovas Simonas Schwarzas.
Kritiškai dabartinę tvarką vertinantys ekspertai teigė, kad kontrolė atiduodama ne į prižiūrėtojų, o į nuteistųjų rankas, nors įkalinimo įstaigų atstovai ne visai su tuo sutinka. Tyrimai rodo, kad 90 proc. įkalintų asmenų nepasitiki administracija ir vadovybe, o patys pareigūnai dažnai jaučiasi nemotyvuoti. Tad nuteistųjų santykius dažnai nulemia kalėjimuose egzistuojanti hierarchinė subkultūra, reguliuojanti gyvenimą pagal nerašytas taisykles. Toks neformalus kalėjimo modelis daugiausia nulemtas sovietinių tradicijų: gyvenimą valdo „vierchai“, o likę nuteistieji vienaip ar kitaip jiems tarnauja.
Esama smurto tarp nuteistųjų atvejų, pasitaiko žmogžudysčių ir savižudybių. Pernai registruota 40 smurtinių nusikaltimų: du nužudymai ir 38 įvairūs kūno sužalojimai.
„Subkultūra iš dalies yra toleruojama administracijų, nes personalo trūksta, o jis apmokamas prastai, darbuotojų kompetencija didžiąja dalimi nėra rūpinamasi ir jie tiesiog atlieka sargų vaidmenį. Jie supranta, kad tos struktūros nesuvaldys, ir dalis kalinių tuo naudojasi. Turime paradoksalią situaciją, kai ten patekę žmonės išmoksta dar daugiau nusikalstamo elgesio dalykų, nusivilia valstybe, o ne keičiasi į pozityvią pusę“, – kalbėjo G. Sakalauskas. Šiuo metu visuose aštuoniuose kalėjimuose trūksta 343 pareigūnų.
V. Kulikauskas sutinka, kad subkultūra egzistuoja, tačiau teigia, kad ji nyksta, nors dar prireiks laiko: „Hierarchiją pradėjome griauti po to, kai buvo uždarytas Lukiškių kalėjimas. Priėmėme sprendimą, kad organizuotų grupių lyderiai, ypač palaikantys ir plėtojantys subkultūrą, bus perkeliami į Vilniaus kalėjimą. Šios praktikos laikomės ir dabar. Šiais metais tokius pačius žmones atrinkome pagal kriminalinės žvalgybos informaciją ir perkėlėme į Vilnių.“
S. Nikartas mano, kad, norint pasiekti esminių pokyčių, reikia kardinaliai modernizuoti bausmių sistemą, statyti naujas šiuolaikiškas įkalinimo įstaigas, kelti personalo kvalifikaciją, neutralizuoti kalinių kriminalinę subkultūrą, kuri yra labai didelė kliūtis ne tik resocializacijos procesui, bet ir normalioms, saugioms gyvenimo sąlygoms. „Subkultūros taisyklės draudžia dirbti, dalyvauti resocializacijos priemonėse, nes tai vertinama kaip bendradarbiavimas su pareigūnais. Nepritariantis nerašytoms taisyklėms arba nuskriaustųjų kastai priklausantis nuteistasis turi rūpintis, kaip apsiginti ir išgyventi sovietinio bendrabutinio modelio įkalinimo įstaigose. Tam pakeisti reikia didelių investicijų, o joms skirti trūksta politinės valios. Teisingumo ministerija ir jai pavaldžios bausmių vykdymo institucijos, mano požiūriu, bent jau šioje Vyriausybėje, daro, ką gali, bet ir ministerijai trūksta išteklių, todėl labiau apsiribojama struktūrinėmis reformomis, kurias galima vertinti tik kaip pirmą žingsnį, tačiau savaime situacijos nekeičia“, – kalbėjo kriminologas.
Dvipusis eismas
Lietuvoje iš kalėjimo išėjusiems asmenims sunku pritapti laisvėje. Viešosios įstaigos „Anima Psichologija“ specialistas, psichologu Pravieniškėse dirbantis Karolis Poderis pasakojo, kad, kuo ilgiau nuteistasis gyvena įkalinimo įstaigoje, tuo mažiau jį domina, kas vyksta laisvėje: „Praeitą savaitę man vienas nuteistasis pasakojo, kad įkalinimo įstaigoje yra praleidęs daugiau nei 30 metų ir jam kalėjime lengviau – turi kur miegoti, gauna maitinimą, jeigu neturi cigarečių, kiti nuteistieji parūpina. Sako, kad laisvėje gyventi jam galvos skausmas. Prisimenu kuriozišką situaciją, kai bausmę atlikusį žmogų tiesiogine šio žodžio prasme reikėjo išnešti už kalėjimo tvoros, nes jis nenorėjo išeiti. Tačiau, vieno tyrimo duomenimis, tik 1 iš 700 apklaustųjų nurodė, kad kalėjime jam gyventi geriau.“
Kita nuteistųjų kategorija negeba likti laisvėje dėl asmenybinių ypatumų. „Tokie žmonės nejaučia asmeninės atsakomybės. Jie save pateikia kaip aplinkybių aukas arba nusikaltimus padarė „netyčia“, – kalbėjo K. Poderis.
Tačiau kai kurie žmonės į įkalinimo įstaigą pateko per neatsakingumą ir impulsyvumą, jie, realiai pajutę savo elgesio pasekmes, stengiasi kuo greičiau išeiti į laisvę ir šią patirtį prisiminti tik kaip blogą sapną. „Bendraudamas su tokiais žmonėmis dažnai jaučiu, kokią didelę kaltę jie neša dėl savo poelgio, ir tikiu, kad daugiau gyvenime jie nebegrįš. Kalėjime žmonės tikrai keičiasi, ne visi, bet keičiasi“, – sakė K. Poderis.
Visgi noro keistis gali neužtekti – pataisos namuose trūksta užimtumo ir tam pritaikytos infrastruktūros. „Šiandien daug kur neturime užimtumo patalpų. Tokiu atveju labai sudėtinga tikėtis, kad asmuo, išėjęs iš įkalinimo įstaigos po dešimt ar dvidešimt metų, žinos, kaip funkcionuoti visuomenėje, užmegzti socialinius ryšius, tvarkytis su finansiniais iššūkiais. Dalis nuteistųjų patenka į įkalinimo įstaigas, nes turi kitų problemų: priklausomybių, nežino, kaip išlaikyti šeimą ar atlyginti žalą. Šiandien orientuojamasi į tai, kad su nuteistaisiais galėtume dirbti, nes puikiai suprantame, jog šie žmonės grįžta į visuomenę, ir niekas nenorėtume kaimyno, kuris grįžta piktas, nepatenkintas, linkęs vėl nusikalsti“, – įsitikinusi teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.
Pasak S. Schwarzo, nuteistiesiems gali tekti laukti metus ar pusantrų, kad pakliūtų į reikiamą programą: „Kas žmones motyvuoja? Tai, kad juos anksčiau paleidžia. Tačiau lygtinio paleidimo mechanizmas neveikia, jie retai paleidžiami, nes neatitinka reikalavimų. Pavyzdžiui, lygtinio paleidimo komisija sako, kad asmuo nepagerino finansinio raštingumo įgūdžių, bet tokios programos nėra.“
Pasak S. Nikarto, Lietuvoje stokojama socialinei integracijai svarbių institucijų ir organizacijų įsitraukimo ir jų finansavimo: „Natūralu, kad asmens resocializacija susijusi su įvairių asmens priklausomybių, socialinių ir psichologinių problemų sprendimu, kurių vien Probacijos tarnyba nėra pajėgi spręsti – probacijos pareigūnas nepagydys nuo priklausomybės, nesuteiks būsto, darbo, jis tik gali būti tarpininkas ir atvejo vadybininkas. Todėl reikalingas sveikatos ir socialines paslaugas teikiančių institucijų ir organizacijų įsitraukimas. Į Probacijos tarnybos veiklą resocializacijos ir integracijos srityje investuojama mažai. Tam tikras bendradarbiavimas vyksta, tačiau su turimais ištekliais. Deja, valstybė nesiryžta investuoti į šias paslaugas. Milijonai skiriami abejotino veiksmingumo techninėms priemonėms, kaip elektroninis stebėjimas. Tas lėšas būtų galima investuoti į probacijos pareigūnų darbo sąlygas, kvalifikaciją ir resocializacijos priemonių veiksmingumo didinimą. Nėra institucijos, be pavienių menkai finansuojamų nevyriausybinių organizacijų, kuri rūpintųsi iš įkalinimo įstaigų išėjusių žmonių integracija.“
Kitokios sienos
Nemažą dalį Lietuvos kalėjimų sistemoje vykdomų pažangių programų remia Norvegija, viena jų – Pusiaukelės namai. Lietuvoje veikia šešios tokio tipo įstaigos, kiekvienoje bausmę gali atlikti iki 20 asmenų. Pusiaukelės namai yra tarpinė stotelė tarp kalėjimo ir laisvės, šiose įstaigose asmenys ruošiami laisvei.
Teisingumo ministerija šiuos namus laiko labiausiai pasiteisinančiu bausmės atlikimo modeliu, kai taikomi nauji veiksmingi resocializacijos metodai. Pusiaukelės namams nuteistieji atrenkami pagal itin griežtus kriterijus, jie gali be apribojimų naudotis pinigais, privalo patys apsirūpinti maistu, drabužiais, avalyne ir higienos priemonėmis. Savaitgaliais gali išvykti į namus, aplankyti artimuosius.
„Labai įdomus pokytis, kai žmogus ne tiesiogiai išeina iš įkalinimo įstaigos, bet būtent per Pusiaukelės namus, kai suteikiama galimybė metus gyventi šiuo režimu. Ten yra labai griežta darbotvarkė, priežiūra, dirbama su psichologais ir kitais pareigūnais, bet kartu ugdomas asmens savarankiškumas. Tokiu atveju recidyvas yra apie 10 proc. Tai yra atsakymas. Naivu tikėtis, kad po dešimtmečio kalėjime asmuo be Pusiaukelės namų galės lengvai resocializuotis“, – kalbėjo E. Dobrowolska.
Ekspertai sveikina šių namų idėją, tačiau ji vis dar funkcionuoja kaip svetimkūnis. „Ten turėtų patekti žmonės, kuriems tikrai reikia prieinamos pagalbos, bet dabar ten patenka kone šventieji. Juos reikėtų paleisti lygtinai ir tiek. Ten turėtų patekti žmonės, kurie yra tarpinės problematikos, kuriems tikrai reikia pagalbos. Ši norvegiška koncepcija nėra iki galo išplėtota. Bet idėja labai gera“, – įsitikinęs G. Sakalauskas.
Naujienos šaltinis: žurnalas „IQ“.
