Moksliniuose darbuose yra plačiai pripažinta, kad diskusijos apie darnaus vystymosi reikšmę ir naudą XXI amžiuje itin suintensyvėja įvairaus pobūdžio ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos krizių kontekste. Politiniame lygmenyje pradedama diskutuoti apie naujų programų ir projektų poreikį, būtinybę priimti greitus sprendimus, efektyviai reaguoti į iškilusias krizes, pasiūlant įvairiausius sprendimų paketus. Jie, nors ir padeda pademonstruoti rezultatus trumpuoju laikotarpiu, tačiau ilguoju laikotarpiu gali būti neefektyvūs, neparemti moksliniais įrodymais ir duomenimis.

 

Tarptautinėje erdvėje darnaus vystymosi idėjos buvo pristatytos Pasaulio aplinkos ir vystymosi komisijos dar 1987 metais. Nepaisant įvairių taikomų priemonių, tarptautinių susitarimų ir viršnacionalinių organizacijų vykdomos politikos, darnaus vystymosi tikslai nėra pasiekti. Didžiausia problema laikytina tai, kad dėmesys darniam vystymuisi turėtų būti nuolatinis ir strateginis, įvertinant ekonominės, socialinės ir aplinkosaugos dimensijų sąveiką, neapsiribojant vien krizinėmis situacijomis, kurios dažnėja. Svarbu įvertinti įvairius indikatorius, taikyti nuolatinę stebėseną, ir skirti pastovų finansavimą.

 

Ši pozicija yra aktuali analizuojant įvairias sferas ir sektorius. Vien tik momentinis reagavimas į krizę, susijųsią su darnaus vystymosi dimensijomis, apriboja darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimą, reikalauja didesnių finansinių, technologinių ir intelektinių resursų net siekiant sugrįžti į prieškrizinį lygį. Pažymėtina, kad šių išteklių kaina nuolatos auga. Pasaulio Meteorologinės organizacijos duomenimis, gamtinių veiksnių sukeltų krizių kaina auga keliomis dešimtimis procentų. „Didelė kaltė“ čia tenka perėjimui nuo tradicinės gerovės valstybės prie labiau neoliberalia politika paremtų veikimo metodų.

 

Pažymėtina, kad ši neoliberalios politikos banga siejama su G. Hajeko (G. Hayek) ir M. Fridmano (M. Friedman) idėjomis, globalizacija ir tokių viršnacionalinių institucijų, kaip Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija, veikla. Galima daryti prielaidą, kad tokiu būdų yra suvaržomas darnaus vystymosi strategijų įgyvendinimas, bei apribojamos ilgalaikių tikslų ir uždaviniu įgyvendinimo galimybės. Vertinant iš istorinės perspektyvos, tampa akivaizdu, kad ekonominės, socialinės, aplinkosauginės krizės yra dažnai tarpusavyje susijusios.

 

Ekonominė krizė gali sukurti ir socialinę krizę, o aplinkosauginė krizė gali paskatinti ypatingai negatyvius ekonominius ir socialinius padarinius. Taip antrajame 21-o amžiaus dešimtmetyje pasaulyje kilo globali krizė dėl klimato kaitos, kai dėl savo akivaizdumo jos nebereikia įrodinėti net mokslininkams, ir kuri tapo aiški beveik kiekvienam šios Žemės gyventojui. Įvyko ir visai netikėta humanitarinė krizė, tokia, kaip Europos migrantų krizė, ypač stipriai pasireiškusi 2015 ir 2016 metais, kai Europoje buvo sulaukta beprecedenčio pabėgėlių ir migrantų antplūdžio, atvykus daugiau kaip 1 mln. žmonių, iš kurių dauguma bėgo nuo karo ir teroro Sirijoje, Afganistane bei kitose šalyse, o dalis buvo „skurdo migrantai“ iš kai kurių Afrikos ir Azijos šalių.

 

Tačiau natūraliai kyla klausimas, kodėl nėra įmamasi pakankamų antikrizinių veiksmų? Štai 16-metė Švedijos klimato aktyvistė G. Tunberg (G. Thunberg) atmetė neoliberalių dešiniųjų kritiką, esą ji yra „apokalipsės guru“, skleidžianti baimę ir siaubą, o dešinieji ragino boikotuoti viešą G. Tunberg veiklą. Savo kalboje Prancūzijos parlamente ji 2019 metų liepos 22 dieną politikų ir žurnalistų adresu sakė: „Jums nereikia mūsų klausyti. Bet jums reikia klausyti mokslininkų. Tai yra viskas, ko mes reikalaujame“ (ELTA pranešimas, 2019.07.23.). Bet ar šiuolaikiniai politikai tikrai įsiklauso į mokslininkų perspėjimus?

 

Kokie gi politiniai procesai ar ideologijos sąlygoja šiuos negatyvius procesus? Viena iš galimų priežasčių, tikriausiai, yra neoliberalizmo ideologija ir praktika, kuri yra dominuojanti tiek išsivysčiusių šalių vystymesi, tiek ir daugelyje vidutinio išsivystymo bei besivystančiose valstybėse. Štai, Centrinės ir Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Bulgarijoje ir Lietuvoje, viešąją nuomonę žiniasklaidoje, dažnai – verslo organizacijų užsakymu, aktyviai formuoja tokie minties centrai, kaip neoliberalūs Laisvosios rinkos institutai, o pačioje šių šalių žiniasklaidoje sunkiai atrasi antraip, negu neoliberaliai mąstančių žurnalistų.

 

Vertybiniu požiūriu taikliai neoliberalios ideologijos požymius vienoje iš Centrinės ir Rytų Europos šalių – Lietuvoje – apibūdino politologas A. Krupavičius. 2018 metų balandyje, remdamasis Europos socialinio tyrimo duomenimis, A. Krupavičius rašė: „bendras politinio pasyvumo paveikslas, ypatingai jaunojoje kartoje, yra ir jos socializacijos pasekmė. Ši karta patyrė visuotinę neoliberalių vertybių indoktrinaciją ir praktikas, kai skęstančiųjų gelbėjimas buvo vien jų pačių reikalas, matė ir patyrė naujos demokratinės valstybės socialinį neįgalumą ir panašiai.“ (Krupavičius, www.delfi.lt, 2018.04.05.) Neoliberalizmo bruožai yra: valstybės įmonių privatizavimas, griežta fiskalinė politika, rinkų valstybinio reguliavimo mažinimas, vidaus rinkos atvėrimas užsienio kapitalui, kultūrinis-vertybinis nihilizmas, moralinis-psichologinis nuosmukis, bet, svarbiausia – valstybės išlaidų socialinėms reikmėms ribojimas. Neoliberali politika yra labai palanki verslo ir ekonomikos skatinimui, tačiau nejautri socialiniams, ekologiniams ir kultūriniams visuomenės klausimams (Guogis, Švarplys, www.delfi.lt. 2017.03.14).

 

Yra būtina ne tik apibrėžti krizių ir jas sąlygojančio veiksnio – neoliberalizmo sampratas, jų istorines ribas ir specifinius bruožus, bet ir paaiškinti kontekstą jiems „besipriešinančiais“ „darnaus vystymosi“ ir „gerovės valstybės“ tikslais. Darnus vystymasis, kaip socialinių mokslų reiškinys, aiškinamas kaip trijų tarpusavyje susijųsių dimensijų: ekonominės, socialinės ir aplinkosaugos sąveika, kaip tam tikras norimas rezultatas, reaguojant į tokias problemas kaip klimato atšilimas, oro tarša, resursų eikvojimas, ekosistemų nykimas, karai, socialinis neteisingumas, nedarbas, skurdas, neatsakingas vartojimas, sveikatos, švietimo problemos, moralinė – etinė krizė, kuri persismelkia į įvairias sritis. Dažnai darnus vystymasis yra siejamas su viršnacionalinių institucijų veikla, įvairiomis konferencijomis ir tokiais susitarimais (dokumentais), kaip G.H. Bruntland (G.H. Brundtland) ataskaita, Rio deklaracija, Agenda 21 ir kt. 2015 metais Jungtinės Tautos priėmė „Darnaus vystymosi darbotvarkę 2030“, kai buvo nustatyta 17 universalių, pasaulinių ir tarpusavyje susijusių darnaus vystymosi tikslų (DVT), kurie apima daugelį politikos sričių ir skirti įgyvendinti iki 2030 metų.

 

Tuos 17 tikslų sudaro 169 uždaviniai ir daugiau nei 200 rodiklių jiems pasiekti. Šie tikslai grindžiami trimis darnaus vystymosi aspektais – aplinkos, socialiniu ir ekonominiu, apimančiais skurdo, nelygybės, maisto saugos, sveikatos, tvaraus vartojimo ir gamybos, augimo, užimtumo, infrastruktūros, tvaraus gamtinių išteklių valdymo, kovos su klimato kaita, lyčių lygybės, taikios ir įtraukios visuomenės ir kt. sritis. Visi aukščiau paminėti tikslai yra tiesiogiai susiję su tvaraus vystymosi tikslais, tačiau, kaip ir kiekvienas vystymasis, jie savyje turi ir krizių pasireiškimo galimybių.

 

Krizės yra vienaip ar kitaip įtakojamos prieštaravimų ir konfliktų „susikryžiavimo“ ir pratrūkimo. Remiantis įvairių autorių ir jų analizuotų tyrėjų darbais, galima teigti, kad tradiciškai krizė gali būti apibūdinama kaip tam tikras nenumatytas normalios veiklos nutraukimas, susijęs, arba su gamtiniais veiksniais, arba su žmogaus veikla, kuri gali paveikti visos sistemos funkcionavimą ir sukelti grėsmę jos egzistavimui. Krizių raiškos lygmenys gali apimti tokias dideles socialines sistemas, kaip visa visuomenė ar visa valstybė, arba tik atskirą organizaciją ar atskirą individą. Krizių valdymas dažniausiai pasižymi krizės prevencijos ir pokriziniais veiksmais. Šie veiksmai yra susiję su tradiciniais krizių etapais. Remiantis klasikine G. C. Mejers (G. C. Meyers) ir J. Holuša (J. Holusha) krizių etapų tipologija, išskiriamas ikikrizinis laikotarpis, krizinis laikotarpis, kuris dažniausiai ilgai netrunka, ir pokrizinis periodas, kuris gali trukti ilgesnį laiko tarpą.

 

Štai, pavyzdžiui, paskutinė ekonominė krizė pasaulyje pasireiškė 2008-2009 metais, tačiau „gydymasis“ nuo jos, ir visiškas išėjimas iš jos daugelyje išsivysčiusių šalių įvyko tik apie 2014 metus. Daugelis pasaulio ekonomistų sutaria, kad 2008 metais prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė yra neoliberalios politikos pasekmė, kadangi finansinio sektoriaus (bankų) nepakankamas reguliavimas privedė prie neatsakingų finansinių operacijų griūties, it „sniego gniūžtės“ lavinos. Nemaža dalis Centrinės ir Rytų Europos šalių, pergyvenusios per pastaruosius 30 metų ne vieną ekonominę krizę, taip ir nėra bendrąja prasme išėjusios iš „socialinės krizės“, t.y neatsikračiusios didelių skurdo ir socialinės atskirties rodiklių. Tai ypač akivaizdu, patyrinėjus daugelio Balkanų ir Baltijos šalių pavyzdžius.

 

Galima teigti, kad daugelis nepageidaujamų reiškinių, susijusių su krizėmis, yra vienaip ar kitaip susiję su XX-o amžiaus pabaigoje pasaulyje ir daugelyje tarptautinių organizacijų įsitvirtinusia neoliberalizmo ideologija bei praktika. J. M. Mardones (J. M. Mardones) ir R. Akvair (R. Aguirre) neoliberalizmą apibūdina kaip ideologiją, kurios esminiais principais laikytini valstybės intervencinės politikos neigimas, laisvos rinkos ir konkurencijos kaip esminių ekonomikos ir socialinio organizavimo kriterijų akcentavimas, kartu pabrėžiant fragmentaciją ir individualizmą globalizacijos sąlygomis.

 

Neoliberalizmo ideologija ir praktika apriboja darnaus vystymosi tikslų galimybes ir sąlygoja krizes bei netinkamus jų sprendimo būdus, sąlygojančius regresą ekonominėje, socialinėje ir aplinkosaugos dimensijose. Anot M.S. Hak (M. S. Haque), „fundamentinis ideologinis ir paradigminis pokytis vystymosi atžvilgiu, pereinant nuo valstybės įtakos prie labiau rinkos principais paremtos perspektyvos, turėjo ypatingą poveikį darniam vystymuisi. Taip yra dėl to, kad esminiais neoliberalios politikos prioritetais laikytini – rinkos jėgų plėtra, atviros konkurencijos ir masinės produkcijos skatinimas, valstybės funkcijų kovojant su skurdu programų mažinimas, užsienio investiciju pritraukimas ir vartojimo didinimas iki maksimumo. Neoliberali politika gali paskatinti industrializaciją (skatinančią aplinkos užterštumą), globalizuoti vartojimą (skatinant aplinkosaugai kenkiančių produktų vartojimą), padvigubinti anglies dioksido išsiskyrimą (pagilinant ozono sluoksnio įrimą), natūralių resursų eikvojimą (mažinant neatsinaujinančius resursus (...)“

 

Kita vertus, šie teiginiai reikalauja ir alternatyvų analizės. K. Hajnal (K. Hajnal) teigia, kad, galbūt, didesnę reikšmę krizėms pasireikšti turi ne ekonominė veikla, bet demografiniai pokyčiai, auganti žmonių populiacija ir jos paskatintas masinis vartojimas, kuris suformuoja ne „sociologinį“, o „ekonominį žmogų“. L. Tulok (L. Tulloch) ir D. Neilson (D. Neilson) laikosi pozicijos, kad neoliberali politika gali leisti pasiekti darnų vystymąsi, atsižvelgiant į ekonominės dimensijos svarbą ir jos reikšmingą sąveiką su socialine ir aplinkosaugos sritimi. Anot J. Cervantes (J. Cervantes), darnus vystymasis yra įrankis, kurį pasitelkusios viršnacionalinės organizacijos skleidžia neoliberalią politiką, įvairių šalių vyriausybėms neįvertinant kultūrinių skirtumų ir akcentuojant ekonominės dimensijos svarbą.

Egzistuoja ir daugiau neoliberalią ideologiją bei praktiką teisinančių pozicijų, pavyzdžiui, kad neoliberalizmas pabrėžia depolitizuotos ekonomikos svarbą, o kartu ir ekologijos reikšmę žmonijos išlikimui – taip jis suteikia galimybę priartėti prie neutralios rinkos, prisideda prie socialinio teisingumo ir vienodų galimybių sukūrimo. Kiti autoriai, kaip, pavyzdžiui, O. Bina (O. Bina) mano, kad ekonominei politikai ir dominuojančiai sistemai neišvengiamai reikia transformacijos, kitokių alternatyvų, kaip, pavyzdžiui, perėjimo prie „žaliosios ekonomikos“ ir „žaliojo augimo“ idėjų.

 

Siekiant išvengti neigiamo krizių poveikio, nebūtina yra visada ieškoti naujų ir originalių sprendimų. Taip Vakarų pasaulio istorijoje ilgą pokarinį laikotarpį buvo galima stebėti visiškai pasiteisinusią gerovės valstybių teoriją ir praktiką. Daugiausia šiuo požiūriu pasiekusias Skandinavijos gerovės valstybes galima įvardinti, kaip institucines, universalias perskirstomojo modelio valstybes, kurias jungė ne tik pries skurdą, nelygybę ir socialinę atskirtį nukreipta valstybinių organizacijų veikla, bet ir palankesnės socialiniam solidarumui, socialinei atsakomybei ir socialinei kokybei nevyriausybinės ir privačios organizacijos. Gerovės valstybių teorija ir praktika yra nukreipta tiesiogiai pries krizes ir neoliberalizmą. Jas išreiškia valstybinių, o taip pat ją papildančių nevyriausybinių ir privačių organizacijų veikla, eliminuojant ar sušvelninant socialines rizikas – neįgalumą, nedarbą, nelaimingą atsitikimą darbe, ligą, skurdą, mažas pajamas, arba jų neturėjimą, menką išsilavinimą ir pan. Svarbiausia yra suprasti, kad socialinei reintegracijai gali reikėti daug kartų didesnių lėšų ir pastangų (pvz. socialinių darbuotojų, ar sveikatos apsaugos tarnybų darbo), negu prevenciškai veikiant, tiesiog neleidžiant susidaryti krizinėms situacijoms, su kuriomis yra susijusios marginalinės visuomenės grupės, t.y. – neleisti susidaryti socialinei atskirčiai.

 

Socialinės įtraukties politika nėra vienintelė sprendžiant krizių sukeliamas problemas. Dabartiniu metu didžiule rizika tampa klimato kaita ir ekologija. Abu dalykai – ir ekologinė, ir socialinė rizika – gali būti sprendžiami kartu. Pavyzdžiui, Švedijoje tradiciškai socialinius klausimus spręsdavo valdantieji socialdemokratai. Tačiau koalicijoje daug metų su jais buvo ir žalieji. Pažymėtina, kad 2019 metų Europos parlamento rinkimuose svarbiausioje Europos Sąjungos šalyje – Vokietijoje – tvirtą antrąją vietą iškovojo būtent žalieji, o Vokietijos visuomenė paskutiniaisiais metais tapo pajėgiausiu kovos prieš klimato kaitą forpostu pasaulyje. Daugybė politikos priemonių šiandieninėje Vokietijoje yra vertinamos būtent iš aplinkosauginių pozicijų. Besivystančių šalių tarpe irgi daugėja balsų ir veiksmų prieš aplinkos taršą – pirmiausia, plastiko ir stiklo taršą, kuri grasina gyvybei ir vegetacijai visame pasaulyje, ypač – pasaulio vandenynuose, jūrose, upėse ir ežeruose.

 

Pasaulyje dėl kirtimų mažėja ir miškų plotai, nyksta augalų ir gyvūnų rūšys. Ypač verčia sunerimti didžiųjų pasaulio valstybių – JAV, Kinijos, Indijos, Rusijos ir Brazilijos – pasyvi pozicija daugeliu aplinkosauginių klausimų. Šių šalių gamtos resursų eikvojimas, taip pat, kaip ir gamtą alinančių technologijų, metodų ir produktų eksportas bei importas, atsiliepia viso pasaulio ekologinei pusiausvyrai ir yra didžiausiu mastu prisidėję prie klimato kaitos procesų, t.y. – jo šiltėjimo.

 

Taigi, neoliberalios ideologijos vertybių įtakoje formuojamos ekonominės politikos pasekmėje egzistuojanti „laisvoji rinka“ tiesiogiai ar netiesiogiai grasina darniam vystymuisi tiek socialiniu, tiek ir aplinkosauginiu požiūriu, ir pasaulyje vis garsiau bei dažniau skamba panašūs nepasitenkinimo neoliberalia ekonomine sistema, kurią daugelyje šalių papildo neoliberali socialinė-politinė patirtis, balsai. Jie dar nėra vieningi, pasireiškia jų tarpe ir žymesni prieštaravimai, tačiau „naujos paradigmos“ sukūrimo siekia vis daugiau politinių jėgų, vadybininkų, mokslininkų ir žurnalistų, kurie kalba apie energiją tausojančių išteklių naudojimą, „besidalinančią ekonomiką“ ir ribotą, mažesnį vartojimą, kuris būtų nesvetimas mus supančiai gamtai ir aplinkai. Autorių nuomone, tokia alternatyva pasauliui yra šiuolaikinių gerovės valstybių kūrimas ir nekonfliktiškas bei darnus su savimi ir gamta vystymasis.