Socialinio saugumo tema Lietuvoje tik dabar „lipa iš pogrindžio“ – anksčiau ji dažniausiai būdavo tapatinama su tinginystės rėmimo, stagnacijos skatinimo ir konkurencijos vengimo temomis. Lietuvos viešojoje erdvėje dabar pasirodantys naujojo „socialinio modelio“ propaguotojai, atrodo, tai tik patvirtina, siekdami prastumti „Darbo kodeksą“ tame variante, prie kurio nebūtų padirbėję profsąjungų aktyvistai. Atrodo, kad nebuvo pasimokyta iš XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios neoliberalizmo nuopuolių, kurie parodė, kad „libertarinis projektas“ pasiekė savo ribą ir pateko į aklavietę. Šiam laikmečiui apibūdinti ypač tinka žymaus rašytojo Kurto Voneguto pastebėjimas, kad „kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų pasiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.“ Visgi, objektyvumo dėlei, būtina atskirti grynąsias idėjas ir jų ne visada sėkmingą įgyvendinimą praktikoje. Paminėtina tai, kad net tas pats neoliberalizmo projektas prisidėjo prie pozityvių pokyčių ekonomikoje ir viešųjų paslaugų gerinimo, įgyvendino lankstumą, inovacijas ir kūrė konkurencinę aplinką, taip pat formulavo aiškesnius efektyvumo ir rezultatyvumo kriterijus. Tačiau šios ideologijos įgyvendinimas nuo Čikagos ekonomistų laikų buvo neatsiejamas nuo „gydomojo šoko“, kuris turėjo būti įgyvendintas trumpuoju, o ne ilguoju laikotarpiu. Netikrumas, kuris būdingas rinkos visuomenėje, gali būti pateisinamas siekiant tik konkrečių tikslų aiškiai apibrėžtu laikotarpiu, o ne tampant nauja nuolatine gyvenimo forma, kuri augina baimę, kuomet nežinia kur link einama ir kas laukia rytoj. Todėl principine problema išlieka neoliberalizmo vertybinio turinio stoka ir anglosaksiškos individualistinės kultūrinės tradicijos suderinamumo su Europos gerovės valstybių istorija klausimas, kurioje socialinio saugumo tema visada buvo suvokiama kaip būtinybė. Atrodo, kad senieji „gerieji“ libertarų ir liberalų principai, kaip didesnė individualizacija, „pastovaus naujumo“ siekimas, maksimizuojant eilinių dirbančiųjų pastangas iki nesveikų ribų, tradicinių kultūrų ir ideologijų atsisakymas ir socialinių santykių racionalizacija bei formalizacija, nebeduoda savo vaisių. Maža to, šie principai pastaruoju metu sulaukė atoveiksmio iš islamo pasaulio, taip pat iš nacionalinių valstybių politikų pusės tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose. Visai gali būti, kad nauji kultūriniai ir politiniai įvykiai privers elito atstovus paieškoti kitokių vystymosi kelių, siekiant gyventojų socialinio bei fizinio saugumo, o gal net ir grįžimo prie kai kurių jau anksčiau išbandytų metodų, pvz. valstybių sienų kirtimo apribojimų, „funkcinio socializmo“ ir gerovės valstybių priemonių, taikytų 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais Šiaurės šalyse ir pan., t. y. prie viso to, kas garantuotų tarptautinių, nacionalinių ir savivaldos santykių stabilumą bei amžiaus kartų solidarumą. Norisi atkreipti dėmesį, kad dabartinius pokyčius Vakarų šalyse diktuoja ne „siauras elitas“ ir juos aptarnaujančių politologų, ekonomistų bei teisininkų grupelės, bet ištisos vyresniosios dirbančiųjų ir nedirbančiųjų baltųjų gyventojų kartos, kurios tai išraiškingai pademonstravo antielitiniu „Brexit" balsavimu Didžiojoje Britanijoje, o dabar rodo remiant Donaldą Trumpą (taip pat rėmus Bernie Sandersą) JAV prezidento rinkimuose. Lietuvoje dar anksčiau negu Vakaruose radosi įvairios netradicinės vienų rinkimų „gelbėtojų“ partijos, kurios trukdė vieniems valdyti labiau tradiciniams socialdemokratams, konservatoriams ir liberalams. Nereikia manyti, kad ir dabar Lietuvoje vyresniosios kartos (tos, kurios nebuvo valdžioje) yra jau visai pasidavusios ir taip paprastai sutiksiančios su jų tolimesniu stumdymu ir marginalizacija, ir neišreikš antielitinių aspiracijų. Susidarius palankesnei situacijai per rinkimus ar kokį referendumą yra visai įmanomas ir savo pozicijų Lietuvos vyresniųjų kartų atsikovojimas. Iš tikrųjų reikia pripažinti, kad Lietuvos vyresniosios kartos atstovai ant savo pečių patyrė didžiausius prieštaravimus ir išnešė didžiausią krūvį pereinant Lietuvai iš sovietinės sistemos į laisvą rinką ir demokratiją, ir jai priklausytų bent dalis šios transformacijos vaisių vyresniame amžiuje. Netgi atsižvelgiant į tai, kad dalis šios laisvos rinkos yra paveikta nepotizmo ir korupcijos, o demokratija kartais tėra tik formali. Pažymėtina, kad jeigu vykdant privačių pensijų fondų reformą elitas beveik vienbalsiai įdiegė ją, supriešindamas vyresniąją ir jaunesniąją kartas, ir dar labiau praskolindamas „Sodrą“, tai dabartiniu metu dėl aukščiau išvardintų priežasčių ir tarp elito pasigirsta empatiškų balsų, bandančių ginti socialiai silpnesnius ir pažeidžiamus. Būtent Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, atmesdama darbdavių remiamo naujojo darbo kodekso nuostatas, akcentavo žmogiškumo trūkumą tarp pradinio „socialinio modelio“ autorių ir jų rėmėjų. Prezidentė patvirtino, kad nuolatinis nesaugumas darbe, remiamas neoliberalų, nėra panacėja ekonomikos vystymui. Ir nors vyresniosios kartos dėl naujojo darbo kodekso dar neišėjo į gatves, bet, manome, jos visa tai stebi ir tikrai padarys atitinkamas išvadas, jeigu nebus rastas kompromisas jau šių Seimo rinkimų metu. Netgi jeigu ir nelabai yra iš ko rinktis. Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius, Adomas Vincas Rakšnys - MRU doktorantas. Straipsnis publikuotas portale delfi.lt