Atvyko fantastiškai graži knyga - Trečiasis Lietuvos Statutas - pirmą kartą išleistas lietuvių kalba. Šis įstatymų rinkinys XVI amžiuje buvo kaip Konstitucija ir Baudžiamasis bei Civiliniai kodeksai viename. Statuto vertėjas, teisės istorijos specialistas Jevgenij Machovenko, pastebėjo, kad tai „pagrindinis šalies įstatymas, kuriam negalėjo prieštarauti visi kiti įstatymai, tai buvo pagrindinė mūsų valstybingumo garantija“.
Trečiasis Lietuvos Statutas pirmą kartą buvo išleistas 1588 metais rusėnų kalba ir galiojo iki 1840 metų. Statutas, tai XVI amžiaus visuomenės atspindys, leidžiantis pažvelgti į senųjų laikų santykių kompleksiškumą. Kultūra, o kartu ir teisė, Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje XVI amžiuje išgyveno aukso amžių. 1529 metais pasirodė Pirmasis Lietuvos Statutas, 1566 metais Antrasis Lietuvos Statutas (lietuviškai dar nepasirodęs). Po Liublino Unijos (1569) jį teko pakeisti, kad apginti lietuvių privilegijas nuo užsieniečių (tame tarpe ir lenkų), dėl to 1588 pasirodė Trečiasis Lietuvos Statutas. Kalbant apie greitą teisės raidą XVI amžiuje, verta paminėti ir karaliaus juriskonsulto Petro Roizijaus sprendimus dėl apeliacinių bylų, spręstų Lietuvos valdovo teisme, išleistus 1563 m.
Įdomu pastebėti, kad Statuto rengėjas, pakancleris Leonas Sapiega kreipdamasis į valdovą Zigmantą III jautė pareigą pademonstruoti savo europinį išsilavinimą ir citavo Aristotelį. „Buvo tokie laikai <...> kai valdovai ir karaliai ne kokiu nors rašytiniu teisynu ar statutu, o tik savo nuožiūra ir išmone žmones valdė ir savo valdžią grindė. <...> Taigi štai kodėl didis ir išmintingas graikų filosofas Aristotelis yra pasakęs, kad bellua, arba kaip mes sakome, laukinis žvėris, viešpatauja, ten kur žmogus vien savo nuožiūra viešpatavimą grindžia, o ten kur veikia teisynas arba statutas, ten pats Dievas viską valdo.“ (p. 17) O prakalboje į visus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomus L. Sapiega pastebėjo: „teisynas yra sudarytas, kad galingas ir turtuolis nesavavaliautų, nes kaip yra pasakęs Ciceronas, teisės vergai esame dėl to, kad galėtume naudotis laisve.“ (p.23)
