Biblioteka gavo naują profesorės Ievos Deviatnikovaitės knygą „Statutinis Teismas“. Joje naujais aspektais atsiskleidžia tarpukario Lietuvos teisininkų (ypatingai M. Romerio) sumanumas bei jaunos šalies diplomatijos vingrybės.
Ką knygos pavadinime reiškia žodis „statutinis“? Statutas, patvirtintas 1924 metais, buvo tarsi Klaipėdos krašto konstitucija. Jame buvo įvardintos svarbiausios autonominės institucijos, jų kompetencijos bei ryšys su Didžiąja Lietuva. Deja, čia nebuvo numatyta, kas turėjo spręsti ginčus, kylančius tarp Didžiosios Lietuvos ir autonominių Klaipėdos krašto institucijų. O tų ginčų buvo. Statutinis Teismas kaip tik ir buvo tas darinys, kuris turėjo palaikyti valstybingumo ir autonomijos pusiausvyrą, nagrinėdamas ginčus tarp valstybės centrinių ir autonominių institucijų (I. Deviatnikovaitė, p.16).
Iš tiesų Klaipėdos autonominio krašto ir Didžiosios Lietuvos santykiai buvo itin painūs. Profesorė savo knygoje atskleidžia Statutinio Teismo steigimo aplinkybes, Lietuvos diplomatų ir teisininkų milžiniškas pastangas ginti Lietuvos valstybingumą ir Lietuvos teisę į Klaipėdos kraštą. Tarp Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto nuolat kildavo konfliktai, kurie būdavo skatinami vokiečių noro susigrąžinti Klaipėdos kraštą ir lietuvių noro kuo greičiau jį sulietuvinti. Lietuva ir lietuviai dažnai buvo vietos administracijos ar vokiečių skundžiami tarptautinėms organizacijoms. Knyga padeda įsijausti į to meto politines įtampas: čia nurodomi skundai, memorandumai, peticijos, notos tarptautinėms institucijoms dėl Lietuvos vyriausybės veiksmų Klaipėdos krašte. Jei Jums patinka istoriniai detektyvai ar domitės teisės istorija, tai ši knyga Jums.
