2025 m. gegužės 15 d. 10:00 val. Aušra Sirevičiūtė (Psichologijos institutas) gins psichologijos mokslo krypties (S 006) daktaro disertaciją „Tapsmo mama išgyvenimas po genetiškai determinuotos nevaisingumo patirties: egzistencinė-fenomenologinė perspektyva“. Gynimas vyks L-102 aud., Mykolo Romerio universitete, Didlaukio g. 55, Vilnius.
Mokslinis vadovas:
prof. dr. Danielius Serapinas (Mykolo Romerio universitetas, medicinos ir sveikatos mokslai, medicina, M 001).
Gynimo taryba:
Pirmininkė – prof. dr. Aistė Diržytė (Mykolo Romerio universitetas, socialiniai mokslai, psichologija, S 006).
Nariai:
doc. dr. Asta Adler (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, psichologija, S 006);
prof. dr. Paulius Skruibis (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, psichologija, S 006);
prof. dr. Jolanta Sondaitė (Mykolo Romerio universitetas, socialiniai mokslai, psichologija, S 006);
prof. dr. Carla Willig (Londono miesto šv. Jurgio universitetas, Jungtinė Karalystė, socialiniai mokslai, psichologija, S 006).
MTHFR geno mutacijos įprastai yra siejamos su padidėjusia persileidimų rizika, tačiau tai yra vienas iš lengviausiai koreguojamų nevaisingumo etiologijos veiksnių. Nepaisant to, iki tol, kol ši genetinė mutacija yra aptinkama ir jos neigiamas poveikis moters reprodukcinei sveikatai yra suvaldomas, įvairūs nevaisingumo kelionės iššūkiai neretai jau būna neigiamai paveikę moters emocinę sveikatą. Šis tyrimas siekė atskleisti su bendražmogiškais egzistenciniais klausimais susijusią, tyrimo dalyvių tapsmo mama patyrimo plotmę. Tyrimo metu buvo atlikti 10 pusiau struktūruotų giluminių interviu. Duomenų analizė buvo atlikta remiantis J. A. Smith Interpretacinės fenomenologinės analizės principais, taip pat buvo remtasi A. Holzhey-Kunz Daseinsanalitiniu požiūriu. Radiniai atskleidžia, jog tyrimo dalyvėms yra sunku integruoti nevaisingumo išgyvenimą į vientisą ir konstruktyvų savo motinystės patyrimą, jos yra linkusios vengti emocinio skausmo, kurį sukelia sunkumai susilaukti kūdikio ar genetiškai nulemti persileidimai. Tiek nėštumo, tiek ankstyvasis pogimdyvinis laikotarpis yra persmelktas tyrimo dalyvių baime vėl prarasti kūdikį ir noru „pataisyti“ savo kūną. Dėl ankstesnių prenatalinių netekčių tyrimo dalyvės nėštumo metu dažnai vengia užmegzti emocinį ryšį su kūdikiu. Tačiau jam gimus ryšio kūrimas išgyvenamas kaip ypatingas procesas. Tyrimo dalyvės patiria kūnišką ir vidinį savo bei kūdikio pasaulių persipynimą, lydimą nuolatinio nerimo ir stipraus apsaugos instinkto. Tai tyrimo dalyvių patyrime atsiskleidžia per polinkį pernelyg globoti kūdikį. Tiek nėštumo, tiek pogimdyviniu metu moterų dėmesys nukrypsta nuo viešo jas supančio pasaulio link artimesnio šeimos, draugų ir kitų artimųjų rato. Moterys dažnai randa gilią motinystės prasmę siejant tai su ilgai lauktu kūdikio atėjimu. Galiausiai, tapsmo mama po genetiškai nulemtos nevaisingumo patirties metu išryškėja tyrimo dalyvių jautrumas konkretiems egzistenciniams klausimams, susijusiems su kūniškumo, laikiškumo, neapibrėžtumo, baigtinumo, susietumo, atsakomybės ir prasmės dimensijomis.
