Europoje tvyrant neramioms nuotaikoms dėl neseniai vykusių teroristinių išpuolių bei nuogąstaujant dėl galimų atakų ateityje, pasirengimo nepaprastosioms situacijoms klausimas įgavo ypatingą reikšmę. Krizių valdymo ekspertas dr. Arvydas Survila tvirtina, kad valstybė nėra pakankamai parengusi savo piliečių reaguoti į nepaprastąsias situacijas, todėl gali kilti ir antrinių nelaimių.
Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Vadybos instituto docentas, vienas iš magistrantūros studijų programos „Nepaprastųjų situacijų valdymas“ kūrėjų, neseniai išleidęs knygą tokiu pat pavadinimu, dr. Arvydas Survila įsitikinęs, kad situacija iš esmės pasikeistų pasirengimo nepaprastosioms situacijoms dalykus įtraukus į švietimo sistemos mokymo programas. Be to, valstybės institucijų primesti Ekstremaliųjų situacijų valdymo planai esą būtų daug efektyvesni, jei į jų kūrimą būtų įtraukta bendruomenė ir verslas.
– Susidaro įspūdis, kad gyventojus nepaprastosioms situacijoms ruošia tik verslas, ir tik tas, kuris ne tik formaliai parengia vidinius Ekstremaliųjų situacijų valdymo planus, bet taip pat apmoko savo darbuotojus reaguoti nelaimės atveju. Tuo metu valstybė jokios aiškios informacijos netransliuoja – net informacija apie kolektyvinės apsaugos statinius ar vietoves, į kurias nepaprastųjų situacijų atvejais turėtų evakuotis miestų gyventojai, nugramzdinta savivaldybių internetiniuose puslapiuose. Kaip vertintumėte tokią šalies politiką?
– Norėčiau pabrėžti, kad mes gyvename apsupti grėsmių, ir tai normalu. Daug šnekame apie grėsmes, bet „grėsmė“ yra tik sąvoka, o pavojus kyla tik tuomet, kai ta grėsmė pasireiškia. Todėl pirmiausia mums svarbu suvokti riziką, susijusią su duotąja grėsme. Kada laikysime, kad yra saugu? Pavyzdžiui, medikai yra sutarę: kai tam tikrai ligai pasireiškus daugiau nei 1 mirties atvejis tenka 10 tūkst. gyventojų, reikia imtis priemonių. Susitarti dėl to labai svarbu, nes absoliutaus saugumo niekada nebuvo ir nebus. Jeigu nesutariame, kada yra saugu, mes galime nuolat investuoti į saugumo priemones, kad kuri nors grėsmė nepasireikštų, ir išteklių bus vis maža.
Tačiau jūs gerai pastebėjote, kad visuomenė nelabai žino, ką daryti. Valstybės institucijų paaiškinimas, kad evakuacijos planus galima rasti internete, skamba neįtikinamai. Įsivaizduoju, kaip mano 85-erių metų mama atsikėlusi rytą pirmiausia puola prie kompiuterio pasitikrinti, kur jai reikėtų evakuotis. Maža to, viena įvykdyta kibernetinė ataka – ir planų internete nebėra.
Valstybės kontrolė patikrino ir įsitikino, kad tik trys savivaldybės neturi Ekstremaliųjų situacijų valdymo planų. Gerai, kad daugelyje jų planai sudaryti, galime tuo pasidžiaugti, tačiau kyla klausimas, kaip šie planai bus vykdomi. Jei žmogus nežino, kaip jam reaguoti į siunčiamą signalą, kur evakuotis ir pan., jis pradės elgtis neadekvačiai ir taip gali kilti antrinė nelaimė. Ne kiekvienam mes galime skirti automatą ar pastatyti atskirą slėptuvę, bet galime imtis pigesnių priemonių – profesionaliai informuoti.
Kas kaltas dėl tokios situacijos? Nenoriu nieko kaltinti, tačiau galiu pažymėti, kad saugumą užtikrina daugybė institucijų, atsakingų už savo sritį: taršą, klimato kaitą, viešą saugumą, kibernetines atakas ir t. t.
Visą interviu su doc. dr. A. Survila skaitykite: http://bit.ly/1XBYNzb