Monografijoje siekiama atskleisti, kokie yra Lietuvos šeimos raidos ypatumai kitų Europos šalių atžvilgiu: analizuojamos demografinių procesų (santuokų, gimstamumo, ištuokų) tendencijos ir lyginama šeimos transformacijos eiga bei gyventojų šeiminės sudėties (namų ūkių struktūros) pokyčiai skirtingose valstybėse/regionuose, vertinami gyventojų senėjimo mastai Europos šalyse ir šio proceso poveikis šeimos institutui. Aptariami gyventojų vertybinių nuostatų (požiūrių į partnerystę/santuoką, vaikus, lyčių vaidmenis ir tarpgeneracinius įsipareigojimus šeimoje) skirtumai įvairiuose sociokultūriniuose, demografiniuose ir geopolitiniuose kontekstuose, taip pat nagrinėjami įvairūs šeimos gyvenimo kokybės aspektai, lyginamas namų ūkių skurdo rizikos lygis Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse, analizuojama kaip šeimų materialinė padėtis priklauso nuo jų dydžio, sudėties bei kitų veiksnių. Analizėje panaudota Eurostato bei atskirų ES valstybių narių nacionalinės statistikos informacija, temiškai susijusių tarptautinių tyrimų – 2008 m. Europos vertybių tyrimo, 2012 m. Europos bendrijos statistikos apie pajamas ir gyvenimo sąlygas tyrimo (EU-SILC) – duomenys, taip pat kiekybinio tyrimo (2011–2012 m. apklausti 2 000 Lietuvos gyventojų, reprezentuojančių keturias kohortas – gimusius 1950–1955 m., 1960–1965 m., 1970–1975 m. ir 1980–1985 m.) duomenys. Šis tyrimas atliktas, vykdant mokslinį projektą „Šeimos modelių trajektorijos ir socialiniai tinklai: tarpgeneracinė perspektyva“ (kodo Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-106). Monografija skirta mokslininkams, dėstytojams, studentams, politikams ir įvairiems specialistams, kurie domisi šeimos problematika.