Šiandien kalbamės su ypatinga pašnekove – Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešosios teisės instituto profesore dr. Ieva Deviatnikovaitė. Ukmergėje gimusi ir augusi Ieva, tvirtai įsišaknijusi savo krašto kultūroje, yra šešių mokslo knygų autorė, kurios kūryba ir darbas atspindi gilų atsidavimą teisės mokslui ir istorijai. Neseniai pasirodžiusi jos naujausia knyga „Lietuvos teisininkas Mykolas Romeris“ atskleidžia ne tik garsiausio Lietuvos teisininko asmenybę, bet ir intriguojančius tarpukario Lietuvos istorijos aspektus. Šis išskirtinis leidinys bus pristatomas Vilniaus knygų mugėje, tapdamas dar vienu reikšmingu žingsniu Ievos akademiniame kelyje.

Užaugusi kultūrininkų šeimoje, apsupta knygų, muzikos ir įdomių asmenybių, Ieva nuo mažens puoselėjo ne tik žingeidumą, bet ir kūrybiškumą, kuris padėjo jai tapti savita ir ryžtinga asmenybe. Gyvenimo kelias nebuvo tiesus – jame netrūko iššūkių, tačiau ryžtas, gebėjimas rasti pusiausvyrą tarp darbo ir atsipalaidavimo bei meilė gyvenimui ją nuolat vedė pirmyn.

Šiandien Ieva yra ne tik savo srities profesionalė bei MRU profesorė, dėstanti administracinę teisę Teisės ir globalaus saugumo bei Viešojo administravimo ir žmogaus teisių programose studijuojantiems Lietuvos ir užsienio studentams, bet ir tikra Ukmergės ambasadorė, įkvėpusi daugelį siekti aukštumų, neprarandant ryšio su gimtine ir savo vertybėmis.

– Pakalbėkime apie jūsų vaikystę, minėjote, kad kilote iš Ukmergės. Papasakokite apie savo gimtąjį miestą – kokie prisiminimai apie vaikystę jums labiausiai išliko atmintyje? Kokioje šeimoje gimėte, kuo užsiėmė jūsų tėvai? 

– Taip, gimiau Ukmergėje – mieste, kuris buvo ne tik mano, bet ir mano tėčio bei senelių gimtinė. Mano tėtis, Valentinas Deviatnikovas, buvo žmogus, puoselėjęs Ukmergės kultūrinį gyvenimą. Jis rūpinosi miesto ir rajono kultūra: vadovavo viešosioms bibliotekoms, organizavo renginius, dainų šventes ir kvietė į Ukmergės kultūros namus įvairias garsias asmenybes. Dar būdama visai maža, turėjau galimybę pamatyti ir girdėti Justiną Marcinkevičių, Virgilijų Noreiką, Juozą Miltinį – tai buvo nepakartojama patirtis. Tėtis taip pat buvo vienas iš Ukmergės kraštotyros muziejaus steigėjų. Jo meilė savo darbui ir miestui buvo tikrai įkvepianti. Ukmergė buvo jo širdyje, o jo veikla paliko ryškų pėdsaką miesto kultūriniame gyvenime.

Mano mama daugelį metų dirbo lietuvių kalbos mokytoja II-oje vidurinėje mokykloje, kuri dabar vadinama Antano Smetonos gimnazija. Ji aktyviai gynė Ukmergės garbę nacionaliniuose skaitovų konkursuose, o jos eilėraščiai buvo spausdinami vietiniame laikraštyje „Gimtoji žemė“. Mama ir šiandien rašo poeziją, leidžia savo eilėraščių knygas, puoselėdama meilę kūrybai.

Mano tėvai tikri kultūros žmonės – jų dėka mūsų namai buvo kupini knygų, muzikos ir įdomių pokalbių su įkvepiančiais žmonėmis. Užaugau aplinkoje, kurioje skleidėsi kūryba, kultūra ir dvasinis praturtėjimas. Vaikystė Ukmergėje man buvo pilna šilumos, džiaugsmo ir įkvėpimo.

– Ar jau mokykloje jautėte ypatingą susidomėjimą tam tikrais mokslais ar disciplinomis? Kas iš tuo metu sutikusių žmonių labiausiai paveikė jūsų kelią ir pasirinkimus?

– Mokykloje nebuvo lengva, nes ne visoms disciplinoms jaučiau trauką. Tačiau lietuvių kalba, literatūra ir istorija buvo tos sritys, kurios mane labiausiai žavėjo. Esu labai dėkinga I-os vidurinės mokyklos (dabar – Jono Basanavičiaus gimnazijos) mokytojams Genovaitei Skudrienei ir Stasiui Gelūnui.

Skudrienė mane mokė lietuvių kalbos. Jos pamokos man patiko, nors ir buvo labai griežta. Ji sugebėjo perteikti man meilę lietuvių literatūrai, kalbai, kultūrai, mentalitetui. O istorikui S. Gelūnui dėkinga, nes jis, ko gera, pirmas įžvelgė mano būsimos mokslininkės užuomazgas. Prisimenu, kad jam taip patiko vienas mano referatas apie senovės civilizacijas ir liepė garsiai perskaityti visai klasei. Dėkinga jam, kad taip manimi patikėjo.

– Ar laikote save savo gimtojo krašto patriote? Ar iki šiol jaučiate stiprų ryšį su savo gimtine ir ar dažnai sugrįžtate jos aplankyti?

– Ukmergėje lankausi neretai, nes čia gyvena mano teta Lilija ir dėdės Eugenijus bei Leonidas su šeimomis. Tad giminės progomis susitinkame. Bet į Ukmergę užklystu ir be progų. Aš čia pasisemiu ramybės ir stiprybės. Apeinu savo vaikystės vietas. Būtinai nueinu ant piliakalnio. Tad Ukmergė mano gyvenime labai reikšminga. Čia mano pradžia.

Ukmergė – miestas, kupinas kūrybiškumo. Čia galima rasti daugybę unikalių skulptūrų, išskirtinį laikrodį, nuostabiai sutvarkytą pakrantę ir įspūdingą Ukmergės pilies parką.

– Kaip dar apibūdintumėte, kuo ypatingas Ukmergės kraštas?  

– Tai – kraštas, turėjęs nemenkos reikšmės, susigrąžinant Lietuvos nepriklausomybę. Nepamirštamas faktas, kad pirmasis Lietuvos prezidentas A. Smetona kilęs būtent iš šio krašto. O juk jis daug prisidėjo, kad apskritai įvyktų 1918 m. vasario 16 d. aktas. Rašė lietuvių tautinėmis temomis dar gerokai prieš šį didįjį įvykį. Šiai asmenybei galime pareikšti ir priekaištų, bet jo dėka tarpukario Lietuvoje buvo ypatingai puoselėjama lietuvių kultūra. Šiuolaikinei Lietuvai, mano galva, to labai trūksta.

– Šiek tiek pakalbėjome apie jūsų vaikystę, bei gimtąjį kraštą, tačiau labai įdomu, kaip atradote save būtent Mykolo Romerio universitete? Dabar esate gerbiama MRU profesorė, dėstytoja, tačiau kokia buvo šio akademinio kelio pradžia?

– Baigusi universitetą, apie mokslus ar karjerą net negalvojau. Mano mintys sukosi apie tai, kaip išgyventi ir kuo užpildyti savo gyvenimą. Viskas pasisuko netikėtai – sužinojau, kad Mykolo Romerio universitete ieškoma katedros referentės. Įsidarbinau ir pradėjau ten dirbti, tačiau referente išbuvau vos pusantrų metų. Netrukus pradėjau dėstyti, ir taip prasidėjo mano kelias mokslo pasaulyje.

– Teigiate, kad MRU ne tik įteikė jums diplomą, bet ir padovanojo gyvenimo kryptį bei veiklą – jautėtės reikalinga. Tačiau kaip MRU tapo jūsų savirealizacijos vieta? Kokius pasiekimus ar projektus labiausiai vertinate? 

– Viskas prasidėjo nuo dėstymo. Tačiau norint užsiimti akademine veikla, nepakanka tik dėstyti, reikia rašyti. Straipsnis po straipsnio, vadovėlis po vadovėlio, monografija po monografijos. Viskas palaipsniui, pamažu. Mokslui reikia laiko kaip ir bet kokiai kitai veiklai.

Labiausiai vertinu savo darbus, susijusius su Lietuvos teisės istorija. Labai tikiuosi, kad jie ilgainiui sukels visuomenės susidomėjimą. Mums reikia domėtis savo pačių praeitimi. J. Basanavičius yra pasakęs, kad tauta, nežinanti savo praeities, amžinai lieka vaiku.

– Kiekvieno žmogaus gyvenime be profesinės veiklos neretai atsiranda ir kitų pomėgių ar veiklų, kurios padeda atrasti pusiausvyrą ir praturtina kasdienybę. Kokią vietą už universiteto ribų užima kitos veiklos? Ar visada pavyksta atrasti laiko joms?

– Mano gyvenimas – teisės mokslas. Kiekvieną dieną vis ką nors nauja sužinau, tad kitų veiklų man ir nebereikia. Kai buvau kiek jaunesnė, lakstydavau po teatrus, koncertus, daug keliaudavau. Teko mokslo reikalais pasistažuoti ir Prahoje, ir Londone, ir Sietle, ir Mineapolyje. Dabar daugiausia savo laiko skiriu akademinei veiklai.

– Ieva, prisimindama savo kelionę, pabrėžėte, kad jei šiandien būtumėte abituriente, nors ir gyvenimas būtų atnešęs netikėtumų, vis tiek galų gale pasiektumėte tai, ką veikiate dabar. Paklausus, ar jūsų nuomone dėstytojas Lietuvoje yra prestižinė profesija atsakėt, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus: „Žinau tik vieną – man patinka mano veikla. Visa kita – antriniai dalykai.“ O kas būtent dėstymo procese jums teikia didžiausią „kaifą“, malonumą, pasitenkinimą?

– Bendravimas su jaunimu, matyti, kaip jie klauso ar kelia klausimus. Tada supranti, koks tavo darbas atsakingas. Kaip svarbu diegti vertybes, teigiamai formuoti jauno žmogaus supratimą apie teisę, valstybę, institucijas, teisės principus, visuomenę, jos poreikius. Juk galbūt tas jaunas žmogus bus kaip tik tas, kuris ateityje turės didesnės reikšmės mūsų visuomenei.

– Kokie jūsų profesiniai tikslai ateityje? Ką dar norėtumėte nuveikti akademiniame gyvenime? 

– Toliau rašyti apie Lietuvą ir savo studijas skirti mūsų šaliai. Kažkaip labai domimės ir žavimės svetimomis kultūromis, virtuvėmis, tradicijomis, mentalitetais, teisės sistemomis, net studijuojame svetimas kultūras ir t. t. Ir visai pamirštame apie save. Mūsų kultūra tokia daugialypė ir daugiasluoksnė, kad, norint ją suprasti, reikia žinoti net ne vieną kalbą, o keletą (lietuvių, lenkų, gudų, jidiš, vokiečių, rusų). Mūsų istorija komplikuota ir dėl to įdomi. Bet ar mes ją gerai žinome? Ar mes ja tikrai domimės? Mūsų teisė visada buvo unikali. Kadaise Lietuvoje galiojo net penkios teisės sistemos. Tokios situacijos pasaulyje niekur nėra buvę. Ir daugiau yra unikalių faktų. Tačiau ne visi jie atskleisti. Tad Lietuvos teisės moksle yra dar ką veikti.

– Kokią žinutę norėtumėte perduoti jauniems žmonėms, ypač tiems, kurie galbūt svarsto studijuoti ar dirbti MRU? 

– Linkiu siekti aukštojo mokslo mūsų šalyje ir dirbti mūsų šaliai, puoselėjant jos kultūrą, kalbą, mokslą, teisę, ekonomiką, verslą. Mykolo Romerio universitetas – puiki tam vieta.