Baimė, stresas, fizinės, materialinės, emocinės ir psichologinės pasekmės – tai, ką išgyvena įvairių nusikaltimų aukos. Išgyventos patirtys stipriai sukrečia aukos savivoką – dažnai dar ilgai po nusikaltimo jos aučia baimę, nesaugumo jausmą, gėdą ar net kaltę. Aplinkinių ir visuomenės požiūris į auką yra kritiškai svarbus, nes gali arba padėti palengvinti, arba apsunkinti gijimo procesą.
Visuomenėje vis dar gajus „auka pati kalta“ naratyvas, kuris tarsi perkelia atsakomybę už įvykdytą nusikaltimą nuo nusikaltėlio ant aukos pečių. Komentarų socialiniuose tinkluose kultūra dažnai tik sustiprina šią įtampą. Neigiama reakcija gali paskatinti aukas slėpti savo patirtis, vengti pagalbos ar net abejoti savo teisingumu. Todėl yra labai svarbu ne tik suprasti, su kokiais emociniais išgyvenimais susiduria nusikaltimų aukos, bet ir ieškoti būdų, kaip aplinkiniai gali prisidėti prie aukų emocinės gerovės ir palaikymo.
Vasario 22 d. – Nusikaltimų aukų rėmimo diena. Minint šią dieną pasikalbėjome su Mykolo Romerio universiteto (MRU) Taikomosios psichologijos tyrimų laboratorijos vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Aiste Bakaityte-Bagdone.
Pašnekovė atskleidė, kokius psichologinius mechanizmus patiria aukos, kokią įtaką jų savijautai turi artima aplinka, viešoji nuomonė bei visuomenės stereotipai. Taip pat aptarė galimas pagalbos priemones ir tai, kaip visuomenės požiūrio pokyčiai gali prisidėti prie sveikesnio ir empatiškesnio požiūrio į nusikaltimų aukas.
– Papasakokite, kokius pagrindinius emocinius ir psichologinius išgyvenimus patiria nusikaltimų aukos? Kaip į juos reaguoja jų aplinka?
– Pirmiausia svarbu atkreipti dėmesį, kad skirtingi nusikaltimai gali turėti skirtingą poveikį aukai. Patyrus bet kokio pobūdžio nusikaltimą, auka dažnai išgyvena neteisingumo jausmą, kurį gali lydėti šokas, nenoras patikėti, kad kažkas galėjo šitaip neteisingai pasielgti, ieškojimas alternatyvių nusikaltimo paaiškinimų, kaltinant save arba aplinkybes.
Kurį laiką po nusikaltimo aukoms gali būti sunku susikaupti, negalvoti apie patirtą neteisingumą, gali sustiprėti nesaugumo jausmas, padidėti neigiamas emocingumas, pasireiškiantis arba užsisklendimu ir depresiškumu, arba kaip tik padidintu jautrumu, pykčio ir sužadinimo reakcijomis į menkiausius stimulus. Taip pat gali atsirasti miego problemų, sutrikti apetitas.
Šiuos išgyvenimus dažniausiai kur kas stipriau patiria smurtinių nusikaltimų aukos, nes smurto atveju pažeidžiamos ne tik psichologinės, bet ir fizinės aukos ribos, sutrikdomas jų kūno integralumas. Fiziniai sužalojimai nuolatos primena apie patirtą smurtą, todėl aukai tampa dar sunkiau susikaupti ir galvoti apie kažką kitą. Kai kuriais atvejais gali atsirasti ir potrauminiam stresui būdingi simptomai, kurių metu auką užklumpa prisiminimai, vaizdiniai, kurių metu smurto patirtis išgyvenama tarsi vėl ir vėl. Tokiems stipriems išgyvenimams tęsiantis ilgesnį laiką – keturias savaites ir ilgiau, svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos į psichologą.
Kaip reaguoja aplinka labai priklauso nuo to, kas tą aplinką sudaro. Jeigu aukos aplinkoje yra žmonės, pasižymintys jautrumu ir empatija, jie greičiausiai labiau rūpinsis aukos gerove, norės padėti, palaikys emociškai, siūlys savo paramą, buvimą šalia ir į nusikaltimo aplinkybes gilinsis tik tiek, kiek pati auka norės apie tai kalbėti.
Tačiau dažnu atveju aukos iš savo aplinkos sulaukia ir tokių klausimų, kaip „kodėl tu ten buvai?“, „kodėl ėjai viena/s?“ ir pan. Tokie, atrodytų, paprasti klausimai turi užslėptą aukos kaltinimo motyvą ir nukreipia atsakomybę nuo skriaudėjo į auką. Kad ir kaip knietėtų sužinoti nusikaltimo smulkmenas ir aplinkybes, artimos aplinkos žmonės turėtų neužduotų tokių klausimų. Auka su šiais klausimais neišvengiamai susidurs bendraudama su teisėsaugos pareigūnais ir tikrai pati sau viduje juos ne kartą uždavė.
– Kodėl kai kurios aukos jaučia gėdą ar kaltę, nors jos nėra atsakingos už nusikaltimą?
– Gėdos ir kaltės išgyvenimai patyrus smurtą turi kompleksines priežastis. Bendresne psichologijos teorijos prasme, kaltės jausmas susidūrus su smurtu ar kita nusikalstama veika, yra susijęs ir su gilesniais, pamatiniais žmogaus įsitikinimas apie gyvenimą ir pasaulį. Visi mes turime įvairius kognityvinius šališkumus, kurie veikia tai, kaip mes matome pasaulį ir kitus žmones.
Vienas iš tokių šališkumų yra teisingo pasaulio hipotezė, kuri teigia, kad žmonės gyvenime gauna tai, ko nusipelnė. Kitaip tariant, geri žmonės gauna gerus dalykus, o blogiems nutinka visokios negandos. Toks įsitikinimas turi apsauginę funkciją, nes saugo mūsų psichiką nuo nerimo dėl nekontroliuojamo ir nenuspėjamo gyvenimo.
Tačiau susidūrus su neteisingumu, šis įsitikinimas pirmiausia suka žvilgsnį į mus pačius – ką padarėme ne taip, kad mums tai atsitiko? Ieškodamos atsakymų į šį klausimą aukos nesąmoningai stengiasi išlaikyti nepaneigtą teisingo pasaulio hipotezę, nes kitu atveju tektų susitaikyti, jog bet kada gali nutikti kažkas blogo. Aukai savęs kaltinimas tampa tarsi būdu susigrąžinti kontrolę ir gyvenimo nuspėjamumą.
Jeigu kalbėti apie smurtą prieš intymų partnerį, tai pati tokio smurto dinamika aukai įskiepija kaltės ir gėdos jausmus. Tokiame santykyje smurtautojas auką nuolat tiesiogiai ir netiesiogiai žemina, kaltina ją provokuojant smurtą, teigia, kad smurtauja tik dėl to, kad labai myli ir nori apsaugoti ir jeigu auka elgtųsi taip, kaip smurtautojas liepia, viskas būtų gerai ir jis jos neskriaustų. Per ilgą laiką auka įtiki smurtautoju, ir gėdos bei kaltės jausmai tampa nuolatiniais jos palydovais.
Kai aukomis tampa vaikai ir smurtą (tiek emocinį, tiek fizinį) patiria iš savo artimiausios aplinkos, stipriai sužalojama jų psichologinė raida. Tuomet vyksta sudėtingi psichologiniai procesai, paveikiantys nesaugaus prieraišumo ir pačios asmenybės formavimąsi, kurie stipriai susiję su gėdos ir kaltės jausmais tiek vaikystėje, tiek vėlesniame aukos gyvenime.
– Kaip artimiausia aplinka – šeima, draugai – gali padėti aukai jaustis priimtai ir suprastai?
– Dažnu atveju smurtą patyrusiam žmogui sunku kalbėti apie savo patirtis dėl jaučiamos gėdos, skausmingų prisiminimų. Atsidūrus situacijoje, kai kažkas su mumis dalinasi tokiomis patirtimis, gali būti sunku išbūti, gali kilti noras nusukti temą kita linkme ar atvirkščiai, siūlyti įvairius problemos sprendimo būdus.
Vis tik, labai svarbu nepasiduoti šiems impulsams ir stengtis tiesiog išklausyti, skatinti pasakoti toliau, pasiteirauti kokia žmogaus emocinė būsena šiuo metu, paklausti kuo galime padėti. Tik žmogui paprašius patarimo galime juos duoti. Matant, kad žmogaus emocinė būklė itin sunki, paraginkime jį kreiptis pagalbos į psichologą, pasiūlykime padėti jį surasti, jeigu žmogui nedrąsu, pasiūlykime jį palydėti.
– Kaip visuomenės požiūris ir reakcijos veikia aukos gijimo procesą? Kokį poveikį aukai turi viešosios nuomonės formavimas – socialiniai tinklai, žiniasklaida, komentarai internete?
– Visuomenės vaidmuo aukos gijimo procese yra labai svarbus. Vienas svarbiausių šio proceso aspektų yra galimybė kalbėti apie savo patirtį. Jeigu visuomenėje vyrauja aukos kaltinimo, gėdinimo tendencijos, būti atviram tampa itin sunku. Auką kaltinantys motyvai rezonuoja su pačios aukos vidiniais svarstymais, ir tai skatina ją dar labiau užsisklęsti, slėpti savo patirtį, kas turi neigiamą poveikį aukos emocinei sveikatai. Visa tai ypatingai apsunkina ir socialiniai tinklai. Dažnai galima pastebėti, kad po straipsnių ar pasisakymų apie nusikaltimus yra apstu aukas kaltinančių komentarų.
– Iš kur kyla „auka pati kalta“ naratyvas psichologiniu požiūriu? Ar žmonės vis dar linkę kaltinti auką?
– Psichologiniu požiūriu šis naratyvas kyla iš to paties teisingo pasaulio hipotezės šališkumo. Visuomenė, norėdama išlaikyti įsitikinimą, kad blogi dalykai nutinka tik blogiems žmonėms, yra linkusi manyti, kad aukos turėjo kažką padaryti, kažkaip išprovokuoti nusikaltimą prieš jas. Tokiu būdu išlaikoma iliuzija, kad tai tikrai neatsitiks man. Aukų kaltinimas vis dar labai gajus. Tai galime pastebėti paskelbus bet kokį straipsnį apie smurtą artimoje aplinkoje, išprievartavimą ar ne taip seniai nuskambėjusį skandalą apie merginų svaiginimą narkotinėmis medžiagomis viename iš Vilniaus barų. Labai gaila, tačiau visuomenė vis dar atsakomybę dėl nusikaltimo dažnai perkelia aukoms, o ne tikriesiems kaltininkams.
– Kaip visuomenėje įsišakniję stereotipai veikia aukų požiūrį į pačias save ir jų drąsą ieškoti pagalbos?
– Šalia to, ką jau minėjau, galiu pateikti svarbų pavyzdį. Viename iš mūsų Taikomosios psichologijos tyrimų laboratorijos atliktų tyrimų, kuriame siekėme nustatyti seksualinio smurto vaikystėje paplitimą Lietuvoje, tik 30 proc. smurtą patyrusiųjų nurodė, kad kam nors papasakojo apie savo patirtį. Svarbu pažymėti, kad šiame tyrime dalyvavo jauni suaugusieji (18-29 m.), kurie atsakė į klausimus apie vaikystėje patirtą smurtą. Net ir po daugelio metų smurtą patyrusiems žmonėms yra sunku atskleisti savo patirtį. Nors įsišakniję stereotipai nebūtinai yra pagrindinė to priežastis, jie tikrai apsunkina aukų atsiskleidimą, kas savaime apsunkina ir pagalbos prieinamumą.
– Ar pastebite, kad jaunoji karta keičia požiūrį į aukas? Kaip šie pokyčiai gali prisidėti prie psichologiškai sveikesnės visuomenės?
– Tikrai taip. Pastebiu, kad jauni žmonės kur kas mažiau linkę toleruoti smurtą, yra drąsesni dalintis savo patirtimis, linkę formuoti tinkamą diskursą, kur atsakomybė už smurtą nukreipiama į smurtautoją. Pavyzdžiui, Instagram paskyra @vieno_psichopato_istorija, kurioje moteris dalinosi savo patirto smurto istorija, šiuo metu turi didžiulį bendruomenės palaikymą ir atlieka tam tikrą šviečiamąją funkciją, padedant atpažinti smurtą, dalinantis sunkiomis smurto pasekmėmis. Tokių pavyzdžių galima rasti tikrai ne vieną, ir manau, kad tai labai teigiamas postūmis rodantis visuomenės sveikimą, problemos pripažinimą.
2017 m. RAIT atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą apie lygias galimybes, kuriame buvo nagrinėjamas ir stereotipais grįstas požiūris į smurtą. Rezultatai parodė, kad jauni žmonės linkę dažniau nesutikti su tokiais teiginiais, kaip „moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą“ arba „kaltindamos vyrus dėl smurto moterys yra linkusios „sutirštinti spalvas“, nei vyresni tyrimo dalyviai. Vis dėl to, šis tyrimas taip pat parodė, kad stereotipinis požiūris į smurtą artimoje aplinkoje vis dar gajus mūsų visuomenėje. Būtų įdomu pamatyti naujesnių rezultatų šiuo klausimu.
– Kaip veikia antrinė viktimizacija ir kodėl ji tokia žalinga aukos psichinei sveikatai?
– Antrinė viktimizacija – bet kokie neigiami padariniai, atsirandantys dėl aplinkos netinkamos reakcijos/naudojamų priemonių reaguojant į nusikaltimo auką. Tai tokie veiksmai, kaip auką kaltinantys teiginiai ar klausimai, poveikio aukai neigimas, nusikaltimo nepripažinimas nusikaltimu, aukos išgyvenimų menkinimas, nusikaltėlio veiksmų pateisinimas ir pan.
Antrinės viktimizacijos žala yra didžiulė, nes šalia nusikaltimo ir su juo susijusių neigiamų išgyvenimų auka patiria kitą traumą – jos patirties menkinimą ir neigimą. Tai ne tik apsunkina gijimo procesą, bet gali jį labai pabloginti. Kadangi dėl iš aplinkos (o kartais ir autoritetingų teisėsaugos institucijų) kylančių kaltinimų ir patirties neigimo ar menkinimo auka patiria vidinę sumaištį, ji gali pradėti abejoti savo išgyvenimais. Tai glaudžiai susiję su anksčiau aptartais savęs kaltinimo ir gėdos jausmais, kuriuos išgyvena aukos. Antrinė viktimizacija gali turėti tragiškų pasekmių gijimo procesui, padidinti vienišumo, atstūmimo jausmus, gali net padidinti savižudybės riziką.
– Ar gali įvykęs nusikaltimas paveikti aukos atmintį? Kodėl kai kurios aukos negali aiškiai prisiminti įvykio detalių?
– Tikrai gali. Viskas priklauso nuo nusikaltimo pobūdžio ir aplinkybių. Pavyzdžiui, jeigu nusikaltimo metu naudojamas ginklas, jis gali tapti pagrindiniu dėmesio objektu. Bandydama kiek įmanoma apsisaugoti, auka gali sutelkti visą savo dėmesį į ginklą ir nekreipti dėmesio į jokias kitas detales. Taip pat, nusikaltimo metu patiriamas didžiulis stresas gali skatinti susikoncentruoti į kokią nors vieną detalę, ignoruojant visas kitas.
Smurto, ypatingai seksualinio pobūdžio nusikaltimų, atvejais aukos dažnu atveju patiria disociaciją. Tai tokia būsena, kurios metu psichika, bandydama apsaugoti žmogų nuo itin stiprios traumos, tarsi atskiria žmogų nuo jo dabartinės realybės, sukurdama jausmą, tarsi tai vyksta ne man ir ne su manimi. Dažnai šią būseną aukos apibūdina kaip stebėjimą savo patirties tarsi iš viršaus ar iš šono, tarsi ji vyktų kitam asmeniui. Kartais auka gali disocijuotis nuo patirties taip stipriai, kad ji iš vis išsitrina iš atminties, tarsi jos net nebuvo. Dėl to prisiminti ypatingai sunkaus nusikaltimo aplinkybes aukoms gali būti labai sudėtinga.
– Kokios psichologinės pagalbos priemonės yra veiksmingiausios aukoms atsigauti po traumos?
– Tyrimuose, kuriuos esame atlikę ir tebevykdome Taikomosios psichologijos tyrimų laboratorijoje, pakartotinai randame, kad aplinkos parama yra vienas stipriausių apsauginių veiksnių aukų gijimo procese. Šiuo metu vykdome Valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“ apie smurtą vaikystėje patyrusių žmonių psichologinį prisitaikymą suaugus. Šio tyrimo rezultatai atskleidžia, kad 84 proc. Lietuvos jaunų suaugusiųjų vaikystėje patyrė bent vienos rūšies smurtą, kuris susijęs su psichologiniais sunkumais suaugus.
Tačiau aplinkinių parama, t.y., bent vieno žmogaus, su kuriuo auka gali pasikalbėti apie savo patirtį ir sulaukti palaikymo, reikšmingai sumažina neigiamų išgyvenimų, susijusių su smurto patirtimi, riziką. Panašius rezultatus aptinka ir kitų šalių mokslininkai. Gaunama parama iš aplinkos leidžia validuoti sunkias patirtis, skatina reflektuoti su ja susijusius jausmus ir išgyvenimus, drąsina kreiptis profesionalios pagalbos ir mažina atskirtumo ir vienišumo jausmus.
– Ką galite patarti ir kaip galite padėti aukomis, kurios dėl visuomenės spaudimo bijo kreiptis pagalbos?
– Na, psichologai nelabai gali padėti, jeigu aukos į juos nesikreipia. Manau, kad įkvėpti drąsos kreiptis pagalbos gali kalbėjimas viešai apie aukų išgyvenimus, viešas smurto ir kitų nusikaltimų netoleravimas, teisingas diskurso formavimas viešoje erdvėje, kur atsakomybė nukreipiama smurtautojams ir nusikaltėliams. Taip pat didelę reikšmę turi įvairios organizacijos, teikiančios anoniminę pagalbą smurto aukoms ar krizėje esantiems asmenims, tokios kaip Krizių įveikimo centras, Jaunimo linija, Pagalbos moterims linija ir kt. Šios organizacijos suteikia galimybę aukoms anonimiškai gauti lengvai prieinamą emocinę paramą ar profesionalią psichologinę pagalbą.