Gruodžio 12 d. Mykolo Romerio universiteto (MRU) bendruomenė turėjo galimybę susitikti, pasiklausyti ir pabendrauti su pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės vadovu profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Susitikimas su prof. V. Landsbergiu — pokalbių ciklo „Žmogus, visuomenė, valstybė“, skirto pažymėti MRU 35-metį, dalis.

Pokalbį moderavęs MRU vicerektorius doc. dr. Saulius Spurga pabandė atskleisti profesorių ne tik kaip vieną svarbiausių Lietuvos politinės istorijos asmenybių, bet ir kaip poetą, kurio kūryba daugelio dar neatrasta. Diskusijoje paliestos tokios universalios ir amžinos temos kaip amžinybė, būtis, gėris ir blogis, kurios atsispindi V. Landsbergio poezijoje.

Tokia ir buvo pokalbio tema: „Poezija, muzika ir amžinybė“.

„Tokiais sudėtingais, kriziniais periodais žmonija žino, ką reikia daryti – paklausti tų, kurie turi išminties“, – pokalbį su prof. V. Landsbergiu pradėjo MRU vicerektorius.

Jis priminė, kad prof. V. Landsbergis – pirmasis MRU Garbės daktaras, tokias regalijas gavęs dar 2000 metais. „Kažkiek prisidėjau prie Valstybės, kažkiek ir prieš šio universiteto, kaip Valstybės dalelės“, – kuklinosi pašnekovas, ir pridūrė:

„Prašau, nežiūrėti į mane kaip į daktarą. Aš esu muzikantas, kurį likimas blaškė į įvairius darbelius, taip pat ir Valstybės darbą. Kartais užsiiminėju literatūra, kartais paplepėjimais, pasidalinimais pagal savo įsitikinimus. Kol gyveni, tol daliniesi“.

„Aš visad kalbu nerimtai. Kad atrodytų nerimtai. Kad niekas nesuprastų“, – perspėjo profesorius, o doc. dr. S. Spurga replikavo: „Bet kuo nerimčiau kalbat, tuo rimčiau išeina...“

„Tai čia jau ne mano kaltė. Aš nesistengiu kalbėti rimtai. Jei kažkam atrodo, kad yra prasmės mano plepėjime – tai jų atsakomybė. Mano atsakomybė, kad aš noriu pasakyti. Nenoriu nueiti su visu šiuo kaukolės šlamštu į nebūtį nepasakęs nė dalelės to, ką galiu pasakyti. Net jei niekam tai nereikalinga“.

Profesorius pripažino, kad visada stengiasi užsirašyti į galvą šovusias mintis, net jei tenka tai daryti vidurnaktį. „Naktį keliuosi užsirašau, vis galvoju, kad gal nereikia... bet suprantu, kad ryte gailėsiuosi, ir keliuosi, degu šviesą...“

Doc. dr. S. Spurga pokalbio metu citavo eiles ir prašė autoriaus jas paaiškinti.

„Kas yra ta poezija? Žodžių dėstymai pagal kitokią tvarką? Žodis yra skambantis dalykas, ir yra prasmingas, kai skamba su tam tikru turiniu, asmeniniu turiniu. Jei žodis skamba, reiškia žmonės kalbasi, todėl yra viltis išlikti šiai planetai, nes galbūt žmonės dar susikalbės“, – dėstė prof. V. Landsbergis.

„Sakoma, kad gėris visuomet nugali blogį, bet ar tuo tikime?“, – provokavo doc. dr. S. Spurga, paliesdamas aktualias nūdienos geopolitines temas.

„Nežinau, ar turime kliautis kažkokia išorine jėga, nors ir vienintele, kurios ana pusė vengia ir bijo... Nežinau, ar tai neturėtų būti mūsų didžioji vertybė... Nes ji niekur neveda, tik padeda pratempti buvimą, kol žmogėdros neatėjo. Tai gynybos pozicija, bet tai neperspektyvi pozicija žmonijos ateičiai“, – samprotavo profesorius.

„O kuo turime remtis?“, – pasitikslino pokalbio moderatorius.

„Jei esame žmonės, turime remtis žmogiškumu. Tai užmiršta kategorija. Jei yra žmonių, kurie tiki žmogiškumu, lai gyvena savo salelėse ir jas stiprina. Per didelis sumaterialėjimas kartas atrodo kaip beviltiškumas. Pinigų pasaulis, pinigų valdžia...“

Prof. V. Landsbergis priminė pasakojimą apie senovės filosofą Diogeną, gyvenusį statinėje ant jūros kranto. „Jis klausydavosi, kaip jūra ošia, ir kartą, taip begulint, šešėlis užkrito. Diogenas pakėlė galvą ir pamatė karalių. Karalius jame sakė: „Žaviuosi tavo išmintimi, Diogenai, dėl tavęs padarysiu viską, sakyk, ko tu nori. O Diogenas atsakė: „Karaliau, neužstok man saulės“. Ar mes kartais galim vienas kitam pasakyti: „Neužstok man saulės“?“, – retoriškai klausė prof. V. Landsbergis.

Jis priminė esąs išleidęs knygą „Kodėl mes“: „Ten pamąstymai, kuriuose svarbus žodis „mes“. Ne „aš“ – vienintelis, didysis, svarbusis, nors iš tikrųjų – nulis, o „mes“.

„O kuo ypatingi esame mes, lietuviai? Kuo skiriamės nuo kitų?“, – reaguodamas klausė doc. dr. S. Spurga.

„Jonas Mekas irgi klausė, kuo mes nuo kitų skiriamės? Mąstydavo apie tai, – kalbėjo prof. V. Landsbergis. Kai išeisi vakare į lauką, saulei leidžiantis ir bus tylu, o dangus spalvotas – tuomet tau suspaus širdį. Štai tokie mes ir esam. J. Mekas labai jautė, kas mes esame. Tokie savotiški pasaulio keistuoliai“.

Pokalbio metu kalbėta apie Sąjūdį ir Lietuvą kitų valstybių akyse nepriklausomybės pradžioje. „Kad aš atrodžiau svarbus užsienio žiniasklaidos akyse, tai todėl, kad Lietuva jiems atrodė svarbi“, – sakė prof. V. Landsbergis.

Ir, žinoma, apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį: „Galvoju, kad M.K. Čiurliono vieta ne tik meno, bet ir dvasios istorijoje. Jis kalbėjo, kaip supranta gyvenimą. Kaip žmogus, kuris mato ir jaučia, kad turi ką pasakyti, kad tai yra jo misija“.

Neišvengė profesorius ir tiesaus bei kiek nemalonaus klausimo apie žmonių neapykantą: „Taip, susiduriu su žmonėmis, kurie manęs nemėgsta. Nesuprantu to. Taip, yra tam tikra kategorija žmonių, kurie manęs nekenčia, ir tai galima suprasti, tai normalu, bet kitų klausiu „kodėl, ką aš padariau, kur mano blogis?“. Niekas nepasako. „Sugriovė kolūkius!“. Tai steikit tuos kolūkius, neuždrausta! Ne Landsbergis juos sugriovė, o pasikeitusi situacija. Tai buvo dirbtinas darinys, išlaikomas iš SSRS biudžeto, bet atėjo metas patiems maitintis. „Nebus kolūkių – badausim!“, – kiek prisiklausiau to riksmo. Vargšų žmonių nelaiminga būtis, jei nenori keistis“.

Visą pokalbio įrašą galite pamatyti MRU Youtube kanale.