Šių dienų dinamiškame pasaulyje gyvenantys skirtingi žmonės, su skirtingais poreikiais, veiklomis, įvairiomis galimybėmis neretai pakliūva ir į gana palankias sąlygas įvairiems ginčams kilti. Vienas populiariausių būdų ginčui išspręsti Lietuvoje – kreiptis į teismą. Visgi jau beveik penkmetis, mediacija - tai būdas, kuriuo išskirtinai šeimos savo ginčus privalo bandyti išspręsti iki teismo. Ši moderni sutaikymo procedūra vis dažniau pasirenkama ir sprendžiant kitokio pobūdžio ginčus. Čia svarbus mediatoriaus, kaip maksimaliai nešališko tarpininko, kuris ieško visų pusių interesus tenkinančio sprendimo, vaidmuo. Dažnai mediatoriais dirba teisinį išsilavinimą turintys asmenys: teisėjai, prokurorai, notarai, antstoliai, advokatai, kurie susiduria su teisinio reguliavimo neapibrėžtumu ir praktinėmis problemomis. Būtent advokato veikloje taikomos mediacijos ypatumus ir teorinius pagrindus savo disertacijoje nagrinėja Mykolo Romerio Universiteto doktorantė Raimonda Kraemer, atlikusi didelės apimties tarptautinį tyrimą.
Kuo išskirtinė mediacija advokatūroje?
Šiandieninė ginčų sprendimo rinka reikalauja, kad advokatai neapsiribotų vien tradicinėmis atstovavimo ar konsultavimo funkcijomis. Mediacija suteikia galimybę advokatams siūlyti klientams alternatyvius, greitesnius ir pigesnius sprendimus, tuo pačiu išlaikant jų konkurencingumą rinkoje.
Visgi advokato, kaip mediatoriaus, paslauga nėra aiškiai teisiškai reglamentuota. Taigi praktikoje kyla daug klausimų, tokių, kaip advokatų atsakomybė, jų pareigų, lojalumo klientui ir mediacijos neutralumo principo suderinamumas. Užsienio mokslininkai yra išsamiai išnagrinėję mediacijos procesus. Advokato vaidmens mediacijoje tyrimai išlieka fragmentiški. Lietuvoje šios srities tyrimų trūksta dar labiau. Savo moksliniu darbu siekiau užpildyti šią spragą, pateikdama teorinių ir praktinių įžvalgų, naudingų tiek mokslininkams, tiek praktikams, tiek įstatymų leidėjams.
Atlikote skirtingų populiacijų, didelės apimties mokslinį tyrimą apie mediaciją advokatų veikloje. Ar galite pakomentuoti apie jį plačiau?
Tyrimas apėmė keturias šalis: Lietuvą, Didžiąją Britaniją, Vokietiją ir Austriją, kurios pasižymi skirtingais mediacijos reglamentavimo ir praktikos modeliais. Man buvo svarbu užtikrinti objektyvumą ir išsamią analizę, kad gauti rezultatai būtų naudingi tiek teorijoje, tiek praktikoje. Be to, praktiniai tyrimo rezultatai turėjo atsakyti į klausimus, su kuriais kasdien susiduria advokatai mediacijoje. Iššūkių kėlė teisinių sistemų skirtumai (pvz., D. Britanijoje mediacija yra gerai integruota į advokatų praktiką, o Lietuvoje ji dar tik įgauna pagreitį), kultūriniai aspektai, kai skirtingų šalių respondentai mediaciją suvokia nevienodai, kalbiniai iššūkiai (verčiant tyrimo klausimynus respondentų gimtąja kalba, buvo svarbu išlaikyti klausimų tikslumą). Visgi palyginamasis požiūris leido geriau suprasti mediacijos potencialą ir advokatų veiklos ypatumus skirtingose teisinėse sistemose, taip pat atskleisti Lietuvos praktikos tobulinimo galimybes.
Kaip suvokiama mediacija advokatų veikloje skirtingose šalyse?
Labiausiai į akis krito pastebėti kultūriniai skirtumai. Didžiojoje Britanijoje mediacija suvokiama kaip esminis ginčų sprendimo įrankis, kuris taupo laiką ir išlaida. Tuo tarpu Lietuvoje daugelis advokatų ją vertina skeptiškai. Dalis tyrime dalyvavusių advokatų komentavo, kad mediacija „tik trukdo dirbti“, nes teisminis ginčų sprendimas, jų nuomone, yra būtinas norint apsaugoti kliento interesus. Taigi mediacijos plėtra tiesiogiai priklauso nuo advokatų požiūrio į šią procedūrą. Mane, kaip tyrėją, tai paskatino gilintis į advokatų motyvus, kurie skatina arba riboja jų įsitraukimą į mediaciją.
Ką galvojate apie Jūsų tyrimo aktualumą laiko perspektyvoje?
Lietuvoje mediacija advokatų veikloje dar tik įsitvirtina, todėl advokatų vaidmens analizė išliks svarbi artimiausią dešimtmetį. Tuo tarpu Europos Sąjunga ir Europos Taryba skatina aktyviai naudoti mediaciją sprendžiant ginčus. Mano manymu, šio tyrimo rezultatai gali būti pritaikyti rengiant politikos rekomendacijas. Taip pat gali būti naudojami praktiškai sprendžiant klausimus, kaip advokatai gali efektyviau prisidėti prie mediacijos proceso, kokie teisiniai pokyčiai yra būtini, siekiant mediacijos ir advokatūros suderinamumo, kokios švietimo ir mokymo iniciatyvos gali skatinti mediacijos plėtrą teisinėje bendruomenėje. Manau, svarbu, kad moksliniai tyrimai ne tik prisidėtų prie teorinių žinių kūrimo, bet ir turėtų tiesioginę naudą praktikoje.
Kokie Jūsų ateities planai? Ar turite minčių sieti ateitį su mokslu?
Mano tyrimo rezultatai jau buvo pristatyti recenzuojamuose mokslo leidiniuose ir tarptautinėse konferencijose, kuriose sulaukė susidomėjimo. Planuoju ir ateityje tęsti palyginimo dėl mediacijos teisinio reguliavimo ypatumų įvairiose šalyse, ypatingai Europoje, mokslinius tyrimus. Siekiu prisidėti prie mediacijos švietimo programų kūrimo, kad teisininkai gautų teorinių ir praktinių žinių apie mediacijos taikymą jų darbe bei aktyviai bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, kurios rūpinasi mediacijos plėtra teisėsaugos sistemoje.
Norintys sužinoti daugiau apie doktorantės Raimondos Kraemer tyrimą, kviečiami dalyvauti disertacijos „Mediacija advokato veikloje: teoriniai pagrindai ir taikymo ypatumai“ gynime, kuris vyks Mykolo Romerio universitete ( Didlaukio g. 55, Vilnius, L-101 aud.), 2024 m. lapkričio 28 d. 10 val.
Tekstą parengė Mokslo inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Laura Stankūnė.