Ar reitingai iš tiesų lemia geriausią universiteto pasirinkimą? Reitingų lentelės dažnai naudojamos kaip universitetų kokybės rodiklis, tačiau ar tokie reitingai iš tiesų atspindi universiteto kokybę?
Vienas įtakingiausių ir didžiausių Ispanijos dienraščių „EL PAÍS“ pernai metais atskleidė skandalą, susijusį su Saudo Arabijos universitetų reitingais. Pasirodo, vienas Saudo Arabijos universitetas, siekdamas dirbtinai pakelti savo poziciją universitetų reitinguose, mokėjo dideles pinigų sumas Ispanijos mokslininkams, kad pastarieji, publikuodami mokslinius straipsnius, pažymėtų, kad jie yra minėto universiteto darbuotojai. Tokiu būdu Saudo Arabijos universitetas siekė padidinti savo mokslinių publikacijų skaičių, pagerinti reputaciją ir pakilti pasauliniuose universitetų reitinguose. Tad ar galime pasitikėti universitetų reitingais?
„Pasaulio universitetų reitingavimas yra paprasčiausias triukas“, – teigia profesorius Chris Brink, gegužės pabaigoje dalyvavęs Mykolo Romerio universitete vykusiame projekto seminare „Visuomenės iššūkius atliepiantis ir atsakingas universitetas“. Dešimt metų dirbęs Newcastle universiteto Jungtinėje Karalystėje vicerektoriumi, o vėliau tapęs Stellenboscho universiteto (Pietų Afrikos Respublika) rektoriumi, Chris Brink yra žinomas už savo tyrimus matematikos, logikos, filosofijos ir informatikos srityse. Remiantis Pietų Afrikos Respublikos nacionaline mokslininkų reitingavimo sistema, C. Brink buvo įvertintas kaip vienas iš geriausių šios šalies mokslininkų. Knygos „The Soul of a University. Why Excellence is not Enough“ (liet. „Universiteto siela. Kodėl kompetencijos nepakanka“) autorius siekia įgyvendinti pilietinio universiteto idėją, kurioje institucijos moksliniai tyrimai ir studijos būtų orientuoti į aktualiausių visuomenės problemų sprendimą. Duodamas interviu apie universitetų reitingus, mokslininkas teigė, jog kai kuriuos universiteto veiklos aspektus, tokius kaip mokslinių tyrimų rezultatai, yra kur kas lengviau išmatuoti nei visuomenės įsitraukimą. Anot profesoriaus, universitetų reitingą nėra sudėtinga sudaryti, tačiau tai reikalauja nepagrįsto pasitikėjimo savimi, nes vertinimo kriterijai yra savavališki ir tokia sistema neatspindi realybės. Jo nuomone, universitetų reitingavimo sistema nėra objektyvi, nes pasirinkti kriterijai gali lemti nevienodą skirtingų universitetų vertinimą, vieniems suteikiant pranašumą, o kitiems – atskleidžiant silpnąsias puses.
„Universitetai, besivaikantys reitingų, rizikuoja nuklysti nuo savo tikrosios misijos ir visuomenei sukelti neigiamų pasekmių“, – teigia C. Brink. Anot jo, tokie universitetai savo noru atsisako autonomijos ir leidžia savo likimą spręsti išorės jėgoms. „Ironiška, kad šią galią atidavėme ne vyriausybei ar stambiajam verslui, o abstrakčiam idealui – supaprastintam universiteto vaizdiniui. Didžiausias pavojus institucinei autonomijai dabar kyla iš mūsų pačių tuštybės, siekiant atitikti šį dirbtinį standartą“, – sako mokslininkas.
Reitingų paskirtis – paprasta: paskelbti, jog universitetas A pranoksta universitetą B. Tačiau profesorius C. Brink kelia klausimą: kodėl išmintingas mokslininkas pasiduotų tokioms iliuzijoms? „Juk tokiu atveju galima taip pat pateisinti obuolio ir apelsino reitingavimą vien todėl, kad jie yra vaisiai“, – teigia profesorius, kritiškai analizuodamas universitetų reitingus. Ar universitetų lyderiai iš tikrųjų tiki, kad tokie reitingai atspindi realybę? C. Brink nuomone, lyderiai žino, kad publika tiki reitingais, todėl laisvai jais naudojasi net jeigu ir universitetų reitingavimas yra neteisingas naratyvas.
Universitetų reitingavimo sistema sulaukia vis daugiau kritikos iš akademinės bendruomenės. C. Brink nėra vienintelis, kuris abejoja šios sistemos objektyvumu ir naudingumu. Australų profesorius Simon Marginson 2013 m. universitetų reitingavimą pavadino „blogu mokslu“. O Kolumbijos universiteto matematikos profesorius Michael Thaddeus 2022 m. pasmerkė savo universiteto pateiktus klaidingus duomenis, skirtus vienam iš reitingų sudarytojų. Anot M. Thaddeus, universitetų reitingai yra neefektyvus ir klaidinantis būdas įvertinti aukštojo mokslo institucijas. Jie remiasi rodikliais, kurie ne visada atspindi realius akademinius pasiekimus, ir gali suklaidinti studentus, ieškančius tinkamo universiteto.
Kai kurie prestižiniai universitetai, protestuodami prieš esamą reitingų sistemą ir jos keliamą grėsmę akademiniai autonomijai, nusprendė boikotuoti reitingavimą. Ryškiausi pavyzdžiai – Harvardo ir Yale‘o universitetų teisės mokyklų bei Harvardo ir Stanfordo universitetų medicinos mokyklų pasitraukimas iš „US News and World Report“ reitingavimo 2022 m. Pirmą kartą pasipriešinimas parodytas iš prestižinių universitetų, kurie atspindi didėjantį akademinės bendruomenės nepasitenkinimą reitingų patikimumu ir objektyvumu.
Universitetų reitingai kelia rimtą susirūpinimą dėl pačios universitetų misijos esmės. Ar šiandien aukštojo mokslo tikslas apsiriboja vien tik siekiu pakilti reitingų lentelėse, pamynus tikruosius akademinius siekius? Pasak C. Brink, universitetai turi aiškiai suvokti savo vaidmenį visuomenėje ir siekti teikti jai realią naudą:
„Žinių generavimo tikslas yra ne tik dėl pačių žinių, bet ir tam, kad būtų sprendžiamos problemos, su kuriomis susiduria visuomenė. Gyvenu Pietų Afrikos Respublikoje, kur matau daugybę iššūkių: skurdas, nedarbas, sveikatos problemos, tvarumas. Tad mums, mokslininkams, šiandien tenka moralinė atsakomybė galvoti, kaip galime prisidėti prie visuomenės iššūkių sprendimo, o geriausia vieta, kur galima rasti solidžią žinių bazę yra universitetas“, – sako mokslininkas.
Profesorius C. Brink ragina universitetus neapsiriboti savęs vertinimu, o kelti esminį klausimą: kokia jų misija ir kaip jie gali prisidėti prie teigiamų pokyčių visuomenėje? „Šis projektas, kurio dėka čia susitinkame, dirbdami su universitetais (MRU vykdomas projektas „Visuomenės iššūkius atliepiantis ir atsakingas universitetas“), yra skirtas tam, kad kiekvienas iš universitetų sugalvotų savo atsakymą. Mokslininkai turėtų aiškiai apsibrėžti – „kokioms sritims mano universitete skiriamas didžiausias dėmesys?“ Kiekvieno universiteto atsakymas turėtų būti skirtingas, tačiau, tuo pačiu metu, visi universitetai turėtų vienyti jėgas ir bendradarbiauti sprendžiant aktualiausias visuomenės problemas. Idealiu atveju norėtųsi, kad kiekvienas universitetas turėtų socialinės atsakomybės portfelį, kurį pats sau apibrėžė ir tokiu būdu spręstų visuomenės problemas. Nė vienas universitetas neturėtų ignoruoti savo atsakomybės visuomenei, kuri apima ne tik žinių generavimą, bet ir aktyvų dalyvavimą sprendžiant aktualias problemas“, – teigia profesorius C. Brink.
Straipsnio autorė - MRU mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė Vilma Losytė.