Keturių darbo dienų savaitė yra apipinta nepagrįstais „baubais“, kurių atsiradimas ir plitimas apnuogina visas darbo rinkoje egzistuojančias problemas. Apie keturių darbo dienų savaitės modelį šiandien kalbamės su Mykolo Romerio universiteto Vadybos ir politikos  mokslų instituto prof. dr. Agota Giedre Raišiene.

Keturių darbo dienų savaitė reiškia ne darbo užmokesčio sumažėjimą, tačiau perėjimą prie sistemos 100/80/100. Darbuotojai gauna 100 proc. atlyginimo už 80 proc. darbo laiko mainais į 100 proc. našumą. Darbo krūvis nesikeičia, atlyginimas taip pat, tik sutrumpėja darbo laikas. Iš tokio darbo modelio tikimasi, kad darbuotojas dėl padidėjusios motyvacijos ir ilgesnio poilsio laiko per tas keturias dienas dirbs gerokai efektyviau. Kodėl Lietuvoje vien idėja apie keturių darbo dienų savaitę kelia tiek daug diskusijų?

Keturių darbo dienų savaitės modelis kelia diskusijų ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, pasak „The Guardian“, Didžiojoje Britanijoje ne šiaip kritikos, bet Vyriausybės nurodymų nutraukti naująją praktiką sulaukia vietos savivalda. Institucijos, planuojančios diegti pilotinius keturių darbo dienų savaitės projektus, raginamos klausimo nė nesvarstyti. Kaip reaguoja britų savivaldybės? Jos nė nesirengia vykdyti nurodymo ir savo sprendimą remia faktais, kaip naujasis modelis pasitarnauja gerinant viešųjų paslaugų prieinamumo modelį įdiegusiose savivaldybėse.

Kartais ekspertai ir viešųjų sprendimų galia disponuojantys žmonės keturių darbo dienų savaitę vertina tarsi užmerkę vieną akį – iškreipdami modelio perspektyvą, neigdami galimybes, išgalvodami trūkumus. Galima pastebėti, kad modelio kritikai taiko klasikinį manipuliavimo triuką: apie konkretų fenomeną (šiuo atveju, viena diena trumpesnę darbo savaitę) kalba vartodami emocijas iššaukiančias ištaras, remiasi klišėmis ir stereotipais, bet ne faktais pagrįstais argumentais, tokiu būdu sudarydami įspūdį, jog blogybės, kurias mini, yra ne jų vaizduotės išdava, o jau dabar besipildanti tikrovė.

Atsakydama į klausimą, kodėl Lietuvoje keturių darbo dienų savaitė sulaukia tokios irzlios darbdavių ir ekonomistų reakcijos, būsiu tiesi: pirma, kai tiek daug iššūkių organizacijas ir jų vadovus spaudžia kasdien, nieko nekeisti bent darbo savaitės trukmės atžvilgiu yra patogiau, nei pasiryžti dar vienam ganėtinai neapibrėžtam pokyčiui; antra, mūsų specialistų, kurių nuomones girdime viešojoje erdvėje, akiratis neretai prašosi dėmesio – žmonės, regis, per ilgai „užsibuvę“ savo uždarame rate, gal dėl to kalba dalykus, kurie Europoje ir kitur laikomi pasenusiu požiūriu. Kaip pastebėjo Džekas Sargeantas (Jack Sargeant), Velso parlamento narys, ginčai dėl keturių darbo dienų mažai kuo skiriasi nuo kovų dėl „penkių darbo dienų savaitės, apmokamų atostogų ir ligos pašalpos, kurią dabar laikome savaime suprantamu dalyku“.

Ką tik kalbėjau apie faktų svarbą, todėl pridursiu, jog Belgijoje nuo 2022 metų įteisinta 4 d. d. savaitė, Jungtiniuose Arabų Emyratuose nuo 2023 m. liepos 1 d. visi vyriausybės darbuotojai gali rinktis keturių dienų darbo savaitę (čia reikia žinoti, kad JAE dėl šalies specifikos beveik 90 proc. darbo jėgos dirba vyriausybėje), Islandijoje, kurioje gyvena tik apie 350 000 gyventojų, beveik 90 proc. darbuotojų dirba nebe penkias, o keturias darbo dienas per savaitę. Darbo savaitės trukmės pokyčius įgyvendina daugybė šalių, tarkim Prancūzija, Kanada, JAV, Japonija, Ispanija ir daugelis kitų. Kaip matome, tai šalys, kurios kaip ir neturėtų rizikuoti savo ekonomika dėl darbuotojų įnorių, ar ne?

Tuo tarpu Lietuvoje viešų asmenų išsakoma kritika naujajam modeliui verčia susidaryti įspūdį, kad mūsų šalyje pailginus savaitgalį viena poilsio diena darbuotojai apskritai mestų darbus arba darbe tinginiautų, o įmonės dėl darbuotojų trūkumo, likusiųjų neefektyvumo ir dėl to kritusio pelningumo viena paskui kitą užsidarytų. Čia jau be šypsenos pridursiu, jog kai kurių darbdavių atstovų, ekonomistų ir finansų ekspertų kalbas apie keturių darbo dienų savaitės siaubus vertinu kaip atvirą kolegų vadybos srityje nekompetencijos pripažinimą arba užslėptą žinią apie darbuotojų išnaudojimo praktiką, kurią sugriautų naujasis modelis. Kodėl? Nes modelis kalba apie 100-80-100, t.y. apie darbo laiko pokytį, o ne rezultatyvumo mažinimą.

Beje, siūlau prisiminti skirtumą tarp laiko ir trukmės sąvokų. Juk net ir būnant 60 valandų per savaitę darbo vietoje, galima laiką leisti neproduktyviuose susirinkimuose, švaistyti apkalboms, „komandų formavimui“ prie kavos aparatų ir panašiai. Ir nesakykite, kad to beprasmio laiko švaistymo nėra tiek jau daug! Jei tai būtų tiesa, įmonės vidaus taisyklių pagrindu darbuotojų neverstų atvykti į biurą – darbuotojai patys rinktųsi dirbti organizacijos patalpose. Matau paralelių tarp darbdavių griežto nuotolinio darbo ribojimo ir atkaklaus pasipriešinimo keturių darbo dienų savaitei – abu dalykai rodo, jog organizacijų vadovai, viena vertus, abejoja darbuotojų įsipareigojimu darbui, kita vertus, nešvyti organizaciniais bei lyderystės gebėjimais.

Darbo laikas Europos sąjungos narėse yra skirtingas, tarkim, Danijoje savaitės darbo trukmė siekia tik 36 valandas, Prancūzijoje – 35 val., Ispanijoje 32 val. Kaip produktyvumas susijęs su darbo laiku?

Tiesiogiai. Vidutiniškai žmogus aukštą darbingumo lygį išlaiko 4-6 valandas. Priklausomai nuo asmenybės, aplinkybių, darbo pobūdžio ir užduočių intensyvumo, šis laikas gali svyruoti. Taip pat vieniems reikia dažnesnių pertraukų, kiti linkę „panirti“ į užduotį ir „išnerti“, kai ją atlieka. Kartais manoma, kad 4 darbo valandos priešpiet ir 4 popiet ir atitinka minėtas darbingumo fazes. Tačiau taip nėra visais atvejais, kadangi priklausomai nuo veiklos srities skiriasi įsitraukimo darbui atlikti poreikis. Savo ruožtu, intensyvus įsitraukimas reikalauja daugiau laiko išeikvotai energijai ir darbingumui susigrąžinti.

40 darbo valandų savaitė buvo įtvirtinta 1926 m. Ford Motor kompanijoje. Nuspręsta sutrumpinti 48 valandų darbo savaitę iki 40 valandų, siekiant pagerinti darbuotojų darbo sąlygas. Gamyklos savininkas Henry Fordas sprendimą grindė pastebėjimu, kad dirbant trumpiau išlaikomas aukštesnis darbuotojų produktyvumas. Atkreipkite dėmesį, kad kalbame apie gamybą, iš esmės fizinį darbą, kuriame daugiau mažiau akivaizdžiai galime stebėti individų darbingumo niuansus. Protinį darbą dirbančiųjų situaciją darbingumo požiūriu objektyviai įvertinti gerokai sunkiau, tačiau tyrimais įrodyta, jog darbinis perdegimas dažnesnis būtent protinį darbą, ypač, kuriam būdingas intensyvus bendravimas ir sprendimų priėmimas, dirbančiųjų populiacijoje.

Svarbu žinoti, kad darbuotojų stresą kelia ne tik per didelis darbo intensyvumas, per didelis krūvis, bet ir per mažas. Nuobodžiavimas mažina darbuotojų pasitenkinimą darbu ir aplinka, taip pat  kelia stresą bei „kerta“ per darbingumą. Būtent dėl priverstinio prezenteizmo darbuotojai, kurių darbo diena nors nėra labai įtempta, vis tiek yra kamuojami nuovargio, jiems trūksta energijos ir įkvėpimo. Kitaip tariant, tiek ilgos intensyvaus darbo valandos, tiek ilgos, bet „tuščios“ valandos gali organizacijai atnešti greičiau nuostolių, nei naudos.

Keturių darbo dienų savaitė reiškia, kad per keturias dienas darbuotojas įsipareigoja atlikti visas užduotis, kurias atliktų per penkias darbo savaitės dienas. Keturių dienų darbo savaitė jau yra oficialiai patvirtinta Belgijoje. Japonijoje sutrumpinus darbuotojų darbo valandas darbuotojų našumas padidėjo 40 proc. Kitose valstybėse, tarkim, Danijoje ir Švedijoje, atliktų apklausų rezultatai rodo, kad darbuotojai sutiktų uždirbti mažiau, jeigu galėtų dirbti trumpiau. Ar keturių darbo dienų savaitė gali turėti neigiamą poveikį darbuotojo sveikatai ar verslui, visuomenei?

Ne, negali. Nepamirškime, kad savaitgaliais darbuotojai neiškrenta iš ekonomikos, jie lieka tie patys ekonomikos „varikliai“, tik žaidžia kitoje, vartotojų, pusėje. Jei verslui keturių darbo dienų savaitė darytų neigiamą poveikį, tai jūsų minėtos šalys neplėtotų naujojo modelio. Jei kokia įmonė teigia, kad žlugtų dėl darbo savaitės trumpinimo, tai po šia priežastimi slepia nuo savęs ir kitų, kad šlubuoja vadyba, dėl kurios anksčiau ar vėliau įmonė vis tiek žlugtų. Na, o jei darbuotojai dirba pamaininį darbą, slenkančiu grafiku arba dėl kokių nors laikinų priežasčių po 60 valandų per savaitę (tikėkimės, mokant už viršvalandžius), tai ką keistų sutrumpinta darbo savaitė?

Ačiū už pokalbį!