Prof. dr. Andrius Stasiukynas, MRU Viešojo administravimo instituto direktorius
Modernus miestas neįsivaizduojamas be kokybiškų švietimo, sveikatos priežiūros, viešojo saugumo ir kitų paslaugų gyventojams. Šios paslaugos užtikrina miesto gyventojų ir svečių gyvenimo kokybę, todėl nuo jų efektyvumo priklauso ir miesto ateitis – ar gyventojai norės jame gyventi ir kurti, ar norės, kad jų vaikai čia gyventų ateityje. Tai paslaugos, kurių kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo jas teikiančių specialistų: mokytojų, gydytojų, policininkų, gaisrininkų ir kt. – profesionalumo. Paprastai šių profesijų atstovams keliami labai aukšti lūkesčiai: jie turi greitai reaguoti į kylančias grėsmes ir nelaimes, gelbėti gyvybes, ugdyti vaikų vertybes, pilietiškumą ir t.t.
Vilnius susiduria su šių profesijų specialistų trūkumu. Vilniaus švietimo įstaigose trūksta daugiau nei 200 mokytojų ir jų padėjėjų, daugiau negu 130 medicinos darbuotojų ir 500 policijos pareigūnų Vilniaus regione, iš kurių daugiausiai trūksta Vilniaus mieste.
Kyla natūralus klausimas: kodėl sostinėje – augančiame ir klestinčiame mieste – bei aplinkiniuose rajonuose trūksta šių specialybių atstovų, kokios priežastys nulemia specialistų nenorą dirbti minėtose srityse ir kaip šią problemą spręsti?
Kiekviena sritis pasižymi savo specifika, tačiau nagrinėdami specialistų trūkumo priežastis galime išskirti ir bendrus dalykus, kas rodo, kad tai ne vien atskiros profesijos problemos, bet ir bendros viešojo sektoriaus veiklos spragos.
Panagrinėkime švietimo specialistų trūkumą. Pažymėtina, kad vaikų švietimo kokybė yra viena pagrindinių dedamųjų kuriant valstybės socialinį kapitalą, kitaip tariant, tai, kiek pažangi bus valstybė ateityje, kiek ji turės aukšto lygio specialistų, kuriančių pridėtinę vertę, ar net šalies gynėjų karo atveju, priklauso nuo kokybiškos švietimo sistemos. Bet kuri sistema, ne išimtis ir vaikų švietimo, yra kompleksinė ir joje esančios spragos tarpusavyje susijusios, reikalauja kompleksinių sprendimų. Vaikų švietime labai svarbus vaidmuo tenka mokytojui. Iš mokytojo tikimasi profesionalumo, aukštos moralės. O jei artima vaikui aplinka nesugeba diegti pagrindinių vertybių, lūkesčiai mokytojui dar labiau išauga.
Vilniaus mieste mokinių skaičius nuolat auga (66 392 mokiniai 2015–2016 mokslo metais, 71 418 mokinių 2018–2019 m., 78 567 mokiniai 2020–2021 [1]) ir tokia tendencija turėtų išlikti. Vilniaus mieste vidutinis mokytojo amžius yra apie 51 metai (2021 m.) ir jis vis didėja [2]. Didelė dalis pedagogikos studentų nebaigia studijų, o pastaraisiais metais iškart po studijų baigimo pagal pedagogo profesiją pradėjo dirbti mažiau nei 15 proc. absolventų [3]. Taigi, jau šiuo metu mokytojų labai trūksta, esami senėja, greitai išeis į pensiją, o poreikis (vaikų skaičius) nuolat auga. Prognozuojama, kad esamas mokytojų trūkumas turėtų tik didėti.
Išskirtinos kelios pagrindinės specialistų trūkumo priežastys, mažinančios norą dirbti mokytoju, bet jos būdingos ir kitoms profesijoms viešųjų paslaugų sektoriuje: (i) profesinis savęs realizavimas ir darbo sąlygos; (ii) materialiniai aspektai (darbo užmokesčio dydis; kelionės į darbą išlaidos ir t.t.).
Profesinis savęs realizavimas (savo veiklos įprasminimas) ir darbo sąlygos labai svarbios viešajame sektoriuje, kur atlyginimai visada bus žemesni negu versle. Prieš kelerius metus atlikti mokytojų darbo sąlygų ir motyvacijos tyrimai [4] parodė, kad pirmenybė teikiama sveikam emociniam fonui – pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstai, mokytojo teises apsaugančiai lyderystei ir organizacinei kultūrai, neigiamai vertinamas biurokratizmas ir perteklinė mokytojų veiklos kontrolė. Patys mokytojai pabrėžė, kad per didelė administracinė našta riboja jų galimybes daugiau laiko skirti mokiniams ir tiesioginiam darbui, formuoja nuolatinės kontrolės ir nepasitikėjimo mokytoju jausmą. Mokytojams turėtų būti sudaromos sąlygos gauti nemokamas anonimines teisininko ir psichologo konsultacijas, susijusias su tiesioginiu pedagoginiu darbu, didinti mokytojų galimybes įsitraukti į mokyklos ir visos savivaldybės mokytojų reikalus, aktualių klausimų sprendimus. Apklausose dalyvavę mokytojai tarp motyvacinių veiksnių paminėjo į mokyklos bendruomenę įsiklausantį švietimo įstaigos vadovą, veiksmingą administravimą, aiškią ir skaidrią etatų ir krūvių formavimo politiką. Mokytojų motyvacijai labai svarbios ir kokybišką darbą užtikrinančios sąlygos, mokytojų padėjėjų, ypač dirbant su specialių poreikių turinčiais vaikais, etatų didinimas. Išsakyti mokytojų lūkesčiai dėl geresnių darbo sąlygų nėra nerealistiški ir kitų įstaigų ar kompanijų darbuotojams gali pasirodyti netgi savaime suprantami. Tarkime, mokytojus labiau motyvuotų kokybiškai dirbti net ir klasėje esantis kompiuteris, tinkamas nuotoliniam darbui, neribotos galimybės naudotis spausdintuvu, kiekvieną mėnesį skiriamas biudžetas kanceliarinėms ir kitoms mokymo procesui reikalingoms priemonėms įsigyti.
Tyrimai parodė viešojo sektoriaus specialistų veiklos svarbos pripažinimo ir padėkos už darbą svarbą. Mokytojų įvertinimas tiek vadovybės, tiek savivaldybės administracijos lygmeniu turėtų būti savaime suprantamas dalykas, tačiau iš tyrimų aiškėja, kad to trūksta, o mokyklų vadovai, mokytojų manymu, ne visada objektyviai vertina jų pasiekimus. Tad norėtųsi didesnio savivaldybės administracijos įsitraukimo į šią sritį. Tyrimai atskleidė, kad mokytojai labai vertina bendravimo su kolegomis sąlygas tiek pačioje švietimo įstaigoje, tiek už jos ribų (laisvalaikiu, bendruose išvažiuojamuosiuose renginiuose), galimybes susitikti su kolegomis iš įvairių kitų šalių ir Lietuvos švietimo įstaigų bendruose kultūriniuose-profesiniuose, gerosios patirties mainų renginiuose.
Jautrūs klausimai, susiję su viešojo sektoriaus specialistų darbo užmokesčiu ir kitais materialiniais aspektais. Kalbant apie mokytojo darbo užmokestį, reikia atkreipti dėmesį, kad jis nustatomas nacionaliniu mastu, tačiau suprantama, kad pragyvenimo Vilniuje išlaidos ženkliai skiriasi nuo, pavyzdžiui, išlaidų Rokiškyje. Vilniuje išaugusi būsto kaina labai riboja jo įperkamumą ar nuomą. Kelionė į darbą taip pat sudaro papildomų išlaidų (didžioji dalis Vilniaus mokytojų gyvena 9 km ir didesniu atstumu nuo darbo vietos). Mokytojo atlyginimas Vilniuje ar kitame mieste nelabai skiriasi, o išlaidos namų ūkiui skiriasi ženkliai. Šie ir kiti materialiniai barjerai ypač jautrūs jauniems viešojo sektoriaus specialistams, kuriantiems šeimas, ką jau kalbėti apie daugiavaikes. Siekiant sudaryti palankesnes darbo sąlygas, būtina į šias problemas atsižvelgti.
Remiantis gerąja patirtimi (paminėtini Vokietijos, Austrijos atvejai), rekomenduotina inicijuoti ir vystyti municipalinio būsto programas. Nereikėtų municipalinio būsto painioti su socialiniu, jo kita paskirtis ir įveiklinimas. Municipalinis būstas – tai būstas, kurį savivaldybė už specialią kainą nuomoja miestui reikalingiausių profesijų specialistams . Kompensacija už kelionę į darbą ir / ar galimybė nemokamai parkuoti automobilį prie darbovietės taip pat mažina mokytojams naštą. Pažymėtina, kad dalis savivaldybių daugiau ar mažiau jau taiko viešojo transporto lengvatų mokytojams programas.
Kokybiško švietimo pagrindas – kompetentingas ir konkurencingą atlygį gaunantis mokytojas. Atsižvelgiant į pragyvenimo Vilniuje kaštus, kurie yra ženkliai didesni negu kituose Lietuvos miestuose, rekomenduotina svarstyti Vilniaus miesto mokytojams prie valstybės garantuojamo darbo užmokesčio pridėti finansinę paskatą.
Mokytojų atvejis iliustruoja spragas ir kitose viešojo sektoriaus srityse. Taigi, tik kompleksiškai nagrinėdami viešojo sektoriaus kaip sistemos problemas (šiuo atveju didėjantį mokytojų, gydytojų, policininkų bei kitų viešųjų paslaugų specialistų trūkumą), galime nustatyti jų priežastis. O darydami kompleksinį poveikį šioms priežastims, spręsime ir specialistų trūkumo keliamus iššūkius.