Užsienio reikalų ministerijos kanclerė Inga Černiuk: teisė man – apskritai yra tokia universali kompetencija - MRU
Naujienos

19 liepos, 2021
Užsienio reikalų ministerijos kanclerė Inga Černiuk: teisė man – apskritai yra tokia universali kompetencija
Universitetas
Teisės mokykla

Jūs esate žmogus, faktiškai atsakingas už Užsienio reikalų ministerijos funkcionavimą. Ministras užsiima politiniais reikalais, jūs – sklandžiu struktūros veikimu. Kaip nutiko, kad atėjote būtent į Užsienio reikalų ministeriją, į tą struktūrą, kuri prižiūri Lietuvos tarptautinius santykius?

Organizacijos valdymo prasme Užsienio reikalų ministerija ir bendrai ši sritis valstybėje turbūt viena įdomiausių ir paslaptingiausių. Viešajam sektoriuje dirbu labai ilgai. Pradėjusi 2005 metais nuo specialisto lygmens užaugau iki kanclerio. Iš pradžių Energetikos ministerijoje, paskui Susisiekimo ministerijoje. Čia mano trečioji kanclerio patirtis, todėl galiu teigti, kad bendrai viešasis sektorius turi labai daug panašumų. Kai  išgyveni kelis ciklus strateginio planavimo, biudžetinio planavimo, jau žinai kaip funkcionuoja valstybės valdymo, organizacijos valdymo mechanizmai. Užsienio reikalų ministerijos sritis  specifinė tiek aprėpiamų klausimų pločiu, tiek turinio klausimų gyliu. Žinojau, kaip Lietuvos institucijose funkcionuoja teisėkūra, kaip priimami ir įgyvendinami valstybės valdymo sprendimai, o Užsienio reikalų ministerijoje man ypatingai įdomu darbuotis, nes daug giliau galiu pažinti kaip veikia. Kitas dėmuo tarptautiniai santykiai, koks diplomatijos vaidmuo valstybės gyvenime. Taigi į Užsienio reikalų ministerija mane atvedė natūralus smalsumas pažinti naujus dalykus ir tikėjimas, kad mano įgyti vadybiniai įgūdžiai ir patirtis gali padėti diplomatijai tapti patrauklesne ir atsparesne.

Pirmiausia jūs studijavote vadybą, tuomet nuėjote į teisę? 

Ne, iš pradžių aš studijavau teisę, o paskui prireikė vadybos. 

O kaip manote, žmogui, kuris dirba diplomatijos sferoj ar, tarkim, dirba kaip Jūs – kanclere, teisės žinios praverčia?

Labai! Teisė man apskritai yra tokia universali kompetencija. Žmogus su teisine kompetencija viešajame ar privačiame sektoriuje gali lengvai atrasti savęs realizavimo galimybes, jos praktiškai begalinės. Gali dirbti, pavyzdžiui, vaistų kontrolės srityje ir gilintis kaip ten funkcionuoja teisiniai mechanizmai, gali rinktis aplinkosaugą ar finansų administravimo sritį. Pati pradėjau dirbti energetikos sektoriuje, gilintis į energijos gamybos, tiekimo, kainodaros reguliavimo specifinius teisės aktus. Teisinės žinios labai praverčia – supranti, kaip funkcionuoja sistemos visuma ir kaip vieno teisės akto pakeitimas gali paveikti kitus sistemos elementus. Kai nusprendžiau keisti darbo sritį, kartais matydavau kolegų nuostabą kaip tu gali pakeisti vieną sritį į kitą, jų abejonę, tarsi „ekspertiškumo“ trūksta. Bet teisinis išprusimas tuo ir geras: tu supranti kaip veikia sistema nuo pagrindinio teisės akto – Konstitucijos, įstatymo, ar direktyvos, ir sugebi suprasti, kaip konkreti teisinė norma realizuojasi žemiausiame teisėkūros lygmenyje: lokaliuose įsakymuose, tvarkose. Nesvarbu kurioje srityje tu darbuojiesi – šis įgūdis suvokti visumą išlieka. Aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau teisę, nes tai labai geras pagrindas karjerai.  O kuo aukščiau kopiama karjeros laiptais, tuo mažiau  reikia ekspertinių žinių ir vis labiau reikia vadybinių įgūdžių. Būtent dėl to antrajam išsilavinimui sąmoningai rinkausi vadovavimo studijas. Teisinių ir vadybinių žinių duetas man atrodo labai vertingas vadovams. 

O ką atsimenate iš savo teisės studijų Mykolo Romerio universitete? Jeigu būtų galimybė kaip dabar „Teisė ir tarptautiniai santykiai“ programoje, kurioje planuojame įtraukti tarptautinių santykių klausimus, ar būtumėt susidomėjusi platesne perspektyva? 

Tikrai taip. Aš ir magistro studijoms rinkausi Europos Sąjungos ir tarptautinę teisę. Baigiamąjį darbą rašiau apie Teisingumo Teismo sprendimus, kaip Bendrijos integracinę priemonę, nes visada įdomus buvo platesnis matymas, suvokimas, kaip funkcionuoja mūsų tarptautiniai santykiai, kokios tarptautinės normos veikia mūsų valstybę, kiek mes turim laisvės. Įdomūs buvo ir tokie filosofiniai teisiniai dalykai kaip erga omnes normų veikimas, jų universalumas ir ribojimai. Būtent analizuojat normos veikimo apribojimus suvoki, kad išties teisė – gėrio ir teisingumo menas. Ars boni et aequi. Tarptautinėje teisėje gausu paprotinių normų, ir dirbant  Užsienio reikalų ministerijoje šią tendenciją galima pastebėti diplomatų veikloje, protokolo elementuose. Pirmas teisinis impulsas – sureguliuoti detaliai ir preciziškai, nebūtinai geras. Prieš imantis pokyčių, būtina suvokti visos ekosistemos funkcionavimo, organizavimo prielaidas ir susiklosčiusias tradicijas. Teisė turi palikti tam tikrą strateginę erdvę diplomatiniam veikimui, laviravimui. Tokios sinergijos paieškos gali atsiskleisti ir studijų programoje „Teisė ir tarptautiniai santykiai“.

Taigi, Mykolo Romerio universiteto naujoje studijų programoje „Teisė ir tarptautiniai santykiai“ susiduria ars eaqui et boni ir ars diplomatica. Du menai. Jūs minėjote, kad Ministerija turi interesą sudaryti bendradarbiavimo sutartis. Mes tikrai jums labai dėkingi už socialinę partnerystę, ir minėjote, kad norite, jog diplomatų korpusas, ministerijos darbuotojų kolektyvas pasipildytų jaunais žmonėmis. Ar tai bendra tendencija, ar tiesiog matote, kad pasaulis taip greitai keičiasi, kad jauno kraujo reikia visą laiką, o dar, žinoma, vyksta jaunų protų nutekėjimas, žmonės išvažiuoja į kitas šalis. Gal galėtumėt šią situaciją pakomentuoti?

Taip, tokia tendencija yra visame pasaulyje. Mes kalbam apie „sidabrinę ekonomiką“ ir matome bendrą visuomenės senėjimo problemą kaip tokią apskritai valstybės mastu. Tad jauno žmogaus pritraukimas, konkurencija dėl jo dėmesio, jam patrauklių sąlygų sudarymas, yra iššūkiai daug kur – ir viešajame, ir privačiajame sektoriuose. Tik tiek, kad privatus sektorius yra lankstesnis, jis gali čia ir dabar pastatyti žaidimų stalą, įsteigti kambarį pamiegoti, bet konkuruoja dėl to paties jaunimo dėmesio. Mes lygiai taip pat dėl jų dėmesio konkuruojame. Kuo ypatingesnis mūsų diplomatinis sektorius, diplomatinė tarnyba? Ji – labai specifiška. Yra rangų, statusų klausimai, kurie jaunimui galbūt atrodo šiek tiek mįslingi. Galbūt tas mažina patrauklumą, nes jam neaišku, kiek aš čia metų dirbsiu, kol tapsiu ambasadoriumi. Poryt ambasadoriumi netapsiu, akivaizdu, o norisi labai greitų rezultatų. Bet kelias iki to rezultato yra irgi labai įdomus. Ten – daug atradimų, ir darbas kitose šalyse, nes Užsienio reikalų ministerija atstovauja valstybės interesus praktiškai visose valstybės veikimui svarbiose srityse, tarp kurių: ekonomika, kultūra, darbas su diaspora, vystomasis bendradarbiavimas, atėjęs jaunimas gali gilintis  praktiškai į bet kurią sritį. Gali rotuotis į įvairias šalis ir betarpiškai pamatyti, dalyvauti, įsigilinti, gauti dar specifiškesnių žinių. Galimybės – beribės! 

Puiku, aš irgi norėčiau, bet..., jau nebe studentas. Kaip jūs įsivaizduojate Užsienio reikalų ministerijos ir mūsų universiteto partnerystę: galbūt suteiksite dalyviams galimybes atlikti praktiką, susitikti su diplomatais, rengti patyriminio mokymo sesijas? 

Tikrai taip. Šio pokalbio pradžioje kalbėjome apie paslapties skraistės praskleidimą. Norime, kad jaunimas išbandytų tai praktiškai. Kaip ir anksčiau, kviesime studentus atlikti praktiką – tai viena iš klasikinių bendradarbiavimo dalykų. Taip pat planuojame rugsėjį startuoti su mentorystės projektu. Mentorystė mums atrodo patrauklus sprendimas suteikti studentams daugiau žinių jiems rūpimais klausimais, pagelbėti sprendžiant jiems kylančius klausimus. Taip pat ir mes pamatytume, kuo gyvena tas jaunimas, kas jiems rūpi. Jie iš arti patirtų, kas ta diplomatija, kaip ji realiai funkcionuoja, įvertintų, kiek patrauklus darbdavys galėtų būti Užsienio reikalų ministerija. Mentorystė yra abipusis procesas, todėl tikimės sėkmingos sinergijos šiame  projekte.

Manote, kad šiais laikais jaunimas yra jau iš principo kitoks, negu buvo, na, prieš dvidešimt metų kaip mes? Jaučiate pokytį?

Absoliučiai. Man asmeniškai labai įdomu gilintis į  žmogiškųjų išteklių valdymą, žmonių įgalinimą, darbuotojų patirties valdymą, nuo pat žmogaus patekimo į organizaciją (ar  net nuo sprendimo patekti į vieną ar kitą organizaciją), gyvavimo ciklų joje – augimo ir tobulėjimo, vertinimo, karjeros ir galiausiai – sprendimo palikti konkrečią organizaciją. Visame šiame cikle stebėti žmones yra ne tik labai įdomu, bet ir vertinga pačiai organizacijai, todėl daug skaitau, domiuosi HR (žmogiškųjų išteklių) valdymo sritimi. Teko ir pačiai dalyvauti kuriant žmogiškųjų išteklių valdymo strategijos kūrimo gaires viename tarptautiniame projekte. Tad galiu drąsiai teigti, kad tikrai jaunimas yra kitoks, nekalbant įprastais apibūdinamais, kad štai „Z“ karta, ji kitokia. Jaunimas yra kitoks, nes jų kartos iššūkiai jau kitokie. Jie kalba apie tvarumą, darnų vystymąsi, dalinimosi ekonomiką, jiems rūpi planetos ir žmonijos ateitis, kas mūsų kartai buvo gana tolima. Tad tikimės to naujo dvelksmo ir diplomatinėje tarnyboje ir viliamės, kad jaunimas pagelbės kurti modernesnę, dvidešimt pirmo amžiaus iššūkius atitinkančią diplomatiją.  

Labai Jums ačiū už šį nuoširdų pasidalinimą.