Rašytojas, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorius Justinas Žilinskas ėmėsi iniciatyvos „Pagelbėti mokytojams“. Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbęs pasiūlymą susitikti su moksleiviais ir paįvairinti jų nuotolines pamokas per pusdienį J. Žilinskas sulaukė virš 100 kvietimų iš įvairių Lietuvos mokyklų, todėl turėjo stabdyti registraciją. Dėl tokio susidomėjimo jis kviečia prie šios akcijos prisijungti įvairių sričių ekspertus, visuomenines organizacijas ir susitikti su moksleiviais nuotoliniu būdu.
Justinai, kaip kilo šios iniciatyvos idėja?
Pats esu trijų vaikų tėtis, tad puikiai matau, kaip sunku mokytojams, ir kaip sunku vaikams. Be to, matydamas, kaip mano pažįstami savanoriauja ligoninėse, ir pats to negalėdamas daryti, vis tiek norėjau kaip nors palengvinti gyvenimą tiems, kam pandemija sunki, o mokytojams ji – labai sunki. Tad nusprendžiau, kad mano antroji profesija – rašytojas – gali būti naudinga. Per „Facebook“ paskelbiau, kad mokytojai gali pasikviesti mane į pamokas pabendrauti su vaikais pačiomis įvairiausiomis temomis. Per pusę dienos sulaukiau 120 registracijų, visiškai apstulbęs sustabdžiau procesą ir pradėjau dėliotis – kaip galiu tiek pakvietimų priimti, juolab, kad kiti darbai niekur nesidėjo.
Su kokio amžiaus moksleiviais bendrauji, apie ką kalbiesi?
Kviečiasi pačių įvairiausių klasių mokytojai – štai dabar bendrausiu su aštuntokais – devintokais, pati sunkiausia publika, mažiausiai norintys kalbėti, mažiausiai norintys dalyvauti, kažkaip reikės pramušti tą ledą. Lengviausia su pradinukais – jie atviri, džiugūs, parodys ir katinus, ir šunis, ir knygas, ir viską papasakos.
Žinoma, pagrindinė žinutė, kurią mėginu pasiųsi įvairaus amžiaus vaikams – domėkitės, švieskitės, tobulėkite, supraskite, kokiame nuostabiame pasaulyje gyvenate, kai visos žinios – pasiekiamos ranka, turėkite tik noro. Vienas susitikimas gali būti apie tai, kaip gimsta istorijos, pasakojimai (kūrybiniai žaidimai ir panašiai), o kitas – jau apie tai, kaip pasakojimai valdo pasaulį, trečias – kur nuveda pokalbis, kartais – labai toli nuo pradinės temos.
O ko klausinėja patys moksleiviai?
Klausinėja pačių įvairiausių dalykų – jaunesniems rūpi, kiek metų, kiek knygų ir kiti „anketiniai“ klausimai, vyresniems – koks buvau mokykloje, ar iš manęs šaipėsi, kiek uždirbu ir visa kita. Stengiuosi sudaryti sąlygas, kad mokiniai galėtų drąsiai klausti ką tik nori, kartais iš to išsiplėtoja rimti pokalbiai. Be to, ne didžiųjų miestų mokyklų vaikai (o būtent „keliauju“ per mažesnes mokyklas) ne taip drąsiai reiškia savo nuomonę, tad tikiuosi, kad suteikiu jiems saugią galimybę paklausti to, kas rūpi ir nesigėdyti bendraklasių ar mokytojų.
Esi ne tik rašytojas, bet ir universiteto teisės profesorius. Ar tenka kalbėti ir apie tokį „nuobodų“ dalyką kaip teisė?
Taip, kalbame ir apie teisę, ypač su vyresniais – ir baudžiamąją teisę, ir tarptautinę teisę, ir teisę bendrai – kaip visuomenės interesų suderinimo priemonę. Manau, kad mokytojai mielai pakviestų pamokose sudalyvauti įvairių sričių profesionalus - ekonomikos, politikos ar kokios kitos, kurie galėtų įdomiai papasakoti, kuo užsiima gyvenime. Man visi mokytojai kartoja, kad mokiniams norisi įvairovės, kitų veidų ir patirčių. Tad mielai kviesčiau ir kitus, galinčius kad ir vieną akademinę valandą per savaitę paskirti susitikimams su moksleiviais, jungtis prie šios iniciatyvos, ypač jeigu nuotolinis mokymas užsitęs.
Dėkui tau už iniciatyvą ir pokalbį.