Pirmiausia, iššūkiai susiję su įvestų apribojimų pasekmėmis žmogaus teisių realizavimu bei su valstybės pareiga imtis aktyvių veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias žmogaus teisių pažeidimui.  

Pavyzdžiui, pačioje sveikatos apsaugos sistemoje kilo daugybė klausimų dėl teisės į sveikatos apsaugą, kai trūko personalo ir teko atidėti kai kurių sveikatos būklių gydymą (pvz. vėžio) ir nukreipti medicinos personalą gydyti COVID-19 pacientus; arba – kai medicinos personalas buvo priverstas priimti kontraversiškus etinius sprendimus dėl pacientų prioretizavimo ir vyresnio amžiaus pacientams buvo skiriamas daug mažesnis dėmesys; taip pat ir galimybių patekti pas gydytoją (išskyrus nuotoliniu būdu), kad būtų efektyviai diagnozuotas susirgimas ir paskirtas tinkamas gydymas; nesuteikimas galimybės pasitikrinti nuo COVID-19 ir pan. Kita vertus, kyla klausimų dėl užkrečiamų ligų nustatymo, ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga bei sukėlėjų nešiotojų priverstinio hospitalizavimo, izoliavimo, ištyrimo ir gydymo. Be abejo, kilo klausimų ir judėjimo laisvės, kai savivaldybės patalpose buvo priverstinai karantinuoti COVID-19 užsikrėtimu įtariami asmenys, ribojimo pagrįstumo ir proporcingumo klausimai.  

Galima svarstyti ir pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose dirbančių darbuotojų apsaugos sistemą, ar valstybė, ligoninės sudarė tinkamas sąlygas medicinos ir slaugos personalui dirbti sveikatai ir gyvybei nepavojingomis sąlygomis (priemonių suteikimas, draudimas, kompensacijos, žalos atlyginimas); pačio medicininio personalo klausimus – pvz., buvo įvesti įvairūs apribojimai, kurie buvo taikomi medikams (pvz., darbo kitose įstaigose ribojimai). Kai kurias visuomenės grupes įvesti ribojimai ypatingai paveikė, todėl galima kelti pagrįstus klausimus, ar valstybė ėmėsi pakankamai priemonių jų apsaugos užtikrinimui. Pavyzdžiui, asmenys uždarose įstaigose, tarp jų – ir slaugos namuose ne tik susidūrė su socialine izoliacija uždraudus vizitus, tačiau ir buvo dar labiau pažeidžiami dėl jau turimų sveikatos problemų bei gyvenimo bendrose erdvėse su kitais asmenims, o tai kėlė didesnį COVID-19 pavojų jų sveikatai ar net gyvybei.  

 

Per šį laikotarpį susidurta ir su įvairiomis diskriminacijos apraiškomis, nesantaikos kurstymu, ir tautinių grupių, ir pasveikusių nuo COVID-19 asmenų atžvilgiu, ypač darbo rinkoje. 

Nemažai klausimų kilo ir dėl privatumo apsaugos, t.y. kiek informacijos galima atskleisti darbdaviui dėl asmens susirgimo. Teisės į privatumą apsaugos klausimas iškilo ir dėl įvairių pasiūlymų vykdyti elektroninį asmenų sekimą, ir kai kuriose valstybėse teismai jau pasisakė šiuo ar susijusiais klausimais. Pavyzdžiui, Prancūzijos Valstybės taryba gegužės 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo uždraudė naudoti dronus, kurie tikrino, kaip gyventojai laikosi karantino sąlygų, kadangi šie dronai ne tik skanavo apylinkes, bet ir leisdavo identifikuoti asmenis, o taisyklių, kaip bus naudojama tokia informacija apie asmenį, nebuvo numatyta. Daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvoje, pandemijos metu buvo griežtinama administracinė ir baudžiamoji atsakomybė, ypač už karantino sąlygų nesilaikymą, netinkamos informacijos api COVID-19 teikimą ir pan. Būtina įvertinti, kiek tai pagrįsta ir kokios kilo pasekmės. Kai kuriose valstybėse keliamas klausimas dėl žiniasklaidos teisių ribojimų, teisės gauti ir skleisti informaciją, dezinformacijos plitimo ir pan.  

 

Per pandemiją kyla ir kitokie iššūkiai – pavyzdžiui, tinkamo valstybės finansų valdymo. Pastebėta, kad Lietuvoje skubotai priimti ir ne kartą koreguoti darbo užmokesčio subsidijavimo už prastovas verslui sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet kartu ir žalingi, prieš tai neįvertintus ir praktiškai nekontroliuojant poveikio šalies ekonomikai. Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos pasaulio šalys nepaisant to, kad priėmė skirtingus viešųjų finansų valdymo sprendimus bei viešiems ir verslo subjektams suteikė skirtingas galimybes. 

Taigi atsiranda ne tik rezervo, skirto ypatingų situacijų finansavimui ir išlaidų kompensavimui, formavimo ir valdymo tvarkos, bet ir įvestų finansinių valdymo priemonių sukeltų ekonominių pasekmių įvertinimo, poreikis. Vis dėlto susidūrus su ypatinga situacija labai svarbus tampa ir išteklių, užtikrinančių socialinę ir ekonominę gerovę, paskirstymo, tinkamos kontrolės užtikrinimas įvedus ir tam tikrus ekonominius, teisinius ir kitus saugiklius klausimas. Tarptautinės ir regioninės organizacijos pripažįsta, kad šios pandemijos metu susidurta su adekvataus teisinio reguliavimo trūkumu bei veiksmingo tokių situacijų valdymo, finansinių sprendimų priėmimo spragomis. 

 

Ekspertai pabrėžia, kad ne visos pandemijos metu taikytos priemonės ir priimti sprendimai buvo pagrįsti, teisėti, adekvatūs ar proporcingi. Kodėl būtina tirti pandemijos metu priimtus sprendimus teisiniu, ekonominiu ir viešo valdymo požiūriais? Pirmiausia, svarbu įvertinti patirtis, kurios Lietuvai buvo visiškai naujos, palyginti su kitų valstybių priimtais sprendimais, gerąja ar nerekomenduotina praktika. Tai padės geriau pasirengti naujoms pandemijoms, ar panašaus pobūdžio krizėms. Taip pat prognozuojama, kad bus nemažai teisinių ginčų dėl pandemijos metu įvestų apribojimų. Padėtis pandemijos metu parodė, kad taikant galiojančius teisės aktus, kuriais buvo ribojama judėjimo laisvė, ūkinė veiklos laisvė, kitos asmens teisės ir laisvės, asmenys patyrė materialinę ir kitokią žalą. Seimas griežtino įstatymus, didino atsakomybę už karantino taisyklių nesilaikymą. 

 

Galima numatyti, kad asmenys ir įmonės, manantys, kad valdžios ir valdymo institucijos savo sprendimais pažeidė jų teises, kreipsis į teismus dėl padarytos žalos atlyginimo. Teisiniai ginčai gali kilti ir dėl valstybės institucijų priimtuose teisės aktuose numatytų priemonių neproporcingumo siekiamam tikslui (t.y., ar jos nebuvo perteklinės), ir dėl to, kad valstybės institucijos neatliko joms tenkančios pareigos pozityviai veikti, kad neatsirastų asmeniui žalingų padarinių. Todėl būtina įvertinti tokių teisinių ginčų riziką ir parengti sprendimus, kurie tokią riziką mažintų. Mykolo Romerio universiteto teisės, viešosios politikos ir ekonomikos tyrėjai jau pradėjo išsamų pandemijos metu priimtų valstybės sprendimų teisinių, viešo valdymo ir finansinių aspektų vertinimą ir iki metų pabaigos pateiks rekomendacijas valstybės valdžios ir valdymo institucijoms dėl teisės aktų bei priimamų sprendimų tobulinimo. 

 

Lietuvos mokslo tarybos finansuojamu projekto metu bus atliktas išsamus pandemijos metu priimtų valstybės sprendimų teisinių, viešo valdymo ir finansinių aspektų vertinimas. Šį projektą parengti paskatino siekis įvertinti, ar pandemijos metu įvesti įvairūs asmenų teisių ribojimai, valstybės vadybiniai ir finansiniai sprendimai buvo pagrįsti, adekvatūs ir proporcingi siekiamiems tikslams, ir pateikti gaires dėl ateities krizių valdymo. 

Daugelis apribojimų buvo įvesti skubiai, nesant galimybės įvertinti jų galimas teisines, socialines bei ekonomines pasekmes. Praėjus tam tikram laikui šias patirtis galima bus apibendrinti ir pasirengti ateities krizinėms situacijoms. 

 

Tyrimas apima teisinį, vadybinį ir finansinį komponentus, t.y. bus vertinama, kaip pandemijos metu priimtas teisinis reguliavimas ir jo pagrindu priimti valstybės institucijų sprendimai atitinka LR Konstitucijos reikalavimus, tarptautinius ir regioninius Lietuvos įsipareigojimus žmogaus teisių prasme; kaip valstybės institucijų ir savivaldybių politika, reaguojant į pandemijos sukeltą krizę, ir priimti sprendimai dera su gerąja viešojo valdymo praktika, taip pat, kokias pasekmes jie sukėlė visuomenės sveikatai, jos socialinei būklei ir ekonomikai; kokias ekonomines pasekmes sukėlė ekstremalių situacijų finansavimo ir išlaidų kompensavimo, formavimo ir valdymo tvarkos bei įvestos finansinės valdymo priemonės. 

 

Atlikus tyrimą planuojama kuo skubiau parengti rekomendacijas ir gaires, kaip reikėtų tobulinti teisinį reguliavimą, kuris padėtų efektyviau valdyti ekstremalias situacijas, susiklosčiusias dėl pandemijų ir kitų aplinkybių; viešosios politikos/vadybos; krizių finansavimo modelį. Projekto rengėjai tikisi, kad rezultatai ir rekomendacijos padės geriau pasirengti ateities krizėms, jų metu užtikrinti efektyvesnę žmogaus teisių apsaugą, valstybės sprendimų dermę su Konstitucijos, tarptautinės teisės reikalavimais bei geriausia viešo valdymo praktika, sumažintų teisinių ginčų riziką dėl fiziniams ir juridiniams asmenims valstybės institucijų sprendimais sukeltos žalos atlyginimo.