Kita – kiek svarbus nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo poreikis organizacijos ir visos sporto sistemos kontekste? Įprastai siekiamybė tobulėti natūraliai yra iniciatyvių, kūrybingų ir veiklių žmonių bruožas, kurie yra organizacijos vystymo varomoji jėga. Dažnai veikia formulė: „Augsi pats, auginsi savo artimąją aplinką, augs ir tavo atstovaujama organizacija“. Kiek kasmet Lietuvoje parengiama sporto specialistų, kurie įsidarbina sporto sektoriuje? Kiek inovatyvių sporto organizacijų veikia šalyje, kuriomis gali didžiuotis sporto sistema? Nuolat atsinaujinamų žinių ir gebėjimų poreikis visada buvo, yra ir bus žmogaus-organizacijos kuriamos pridėtinės vertės stimulas.  

 

Remiantis „Eurostat“ duomenimis, Lietuvos sporto sektoriaus žmogiškieji ištekliai stabiliai auga nuo 2013 metų, o du trečdaliai sporto specialistų dirba pilnu etatu. Savarankiškai dirbančiųjų skaičius nuo 2011 m. išaugo 10 kartų ir dabar sudaro penktadalį visos Lietuvos sporto darbo rinkos. Statistika pagrindžia augantį sektoriaus potencialą, todėl įvairių profesijų specialistų poreikis yra akivaizdus. 

 

Tačiau 2016-2019 m. Europos Komisijos finansuoto ESSA-Sport projekto duomenimis, apie 80 proc. viešojo sektoriaus (savivaldybių lygmenyje) respondentų nuomone darbuotojų skaičius išliks toks pats vertinant einamuosius metus, bet prognozuojamas darbuotojų skaičiaus augimas per artimiausius du metus. Respondentai teigė, jog efektyvus valdymas yra svarbus jų organizacijai, pritarė aktyvesnio mokymosi mobilumo poreikiui, akcentavo tęstinio mokymosi svarbą, glaudesnį bendradarbiavimą su universitetais ir kt. Rezultatai džiugina, nes parodo gilėjantį viešojo sektoriaus suvokimą apie sporto sektoriaus specialistų gebėjimų tobulinimo poreikį ir būsimą naudą, tačiau kartu kelia iššūkius dėl tolesnių sprendimų žingsnių paieškos šioje srityje. 

 

Kiek pačios sporto organizacijos skiria dėmesio ir investuoja lėšų, kad užsiaugintų savo srities/sporto šakos specialistus – profesionalus? Kaip gerosios praktikos pavyzdžiai mūsų šalyje, kurie savo veikloje realizuoja nuolat besimokančios organizacijos koncepciją, paminėtinos Lietuvos krepšinio federacija ir Lietuvos futbolo federacija. Šios sporto organizacijos savo vidiniais finansiniais ištekliais trišalės sutarties pagrindu (tarp universiteto, organizacijos ir asmens) investuoja į specialistų tobulinimą. Kitos sporto šakos, tokios kaip padelis, orientavimosi sportas, kyokushin karate, buriavimas, boksas, golfas 2020-2021 m. organizuos savo specialistų kvalifikacijos tobulinimą Sporto rėmimo fondo lėšomis. Nuolatinai profesinio tobulinimo poreikio aktyvumą demonstruoja įvairių sporto šakų (krepšinio, futbolo, rankinio ir kt.) trenerių ir teisėjų asociacijos. 

 

Nacionalinė sportininkų asociacija ėmėsi iniciatyvos tobulinti ir kelti savo narių aukšto meistriškumo sportininkų kvalifikaciją. Tačiau pavienių organizacijų iniciatyvai turi būti nubrėžtos aiškios valstybinės politikos kryptys, leidžiančios bendradarbiavimo pagrindu spręsti naujų specialistų poreikio darbo rinkoje, esamų darbuotojų kompetencijų plėtotės, dvigubos karjeros bei kitus su sporto srities žmogiškaisiais ištekliais susijusius klausimus. 

Reikia pripažinti, kad formalaus išsilavinimo sporto specialistų mokymo tiekėjus šalyje galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tačiau aktyvumu pasižymi privačios struktūros, neretai kviečiančios specialistus iš universitetų arba konsultacinių įmonių. Kvalifikuotų lektorių-ekspertų, išmanančių įvairius sporto veiklos vystymo aspektus, reikalaujančius specifinių žinių – pasiūla šalyje taip pat yra kukli. Segmentuota kvalifikacijos tobulinimo poreikio rinka iškelia dilemą: kaip kvalifikuotai mokymo paslaugų tiekėjai yra pasirengę suteikti mokymo paslaugas, kurios atitiktų šiuolaikines organizacijos vystymosi tendencijas? Kokie realiai yra sporto paslaugų tiekėjų lūkesčiai naujoms žinioms, įgūdžiams bei kaip jie pasirengę diegti inovatyvius sprendimus? 

 

Svarbu pastebėti, jog stokojame aiškios vyriausybės politikos dėl duomenų apie sporto specialistus kaupimo ir analizės, kompetencijos didinimo ir kvalifikacijos tobulinimo. Šalies sporto įstatymo ir Turizmo, sporto ir pramogų profesinio standarto kolizija sukuria tik dar didesnę painiavą, kurios sprendiniui nėra pasirengęs ir taip fragmentuotas šalies sporto ir aktyvaus laisvalaikio sektorius. 

Belieka tikėtis, kad 2019 m. sporto sektoriui įsiliejus į šalies švietimo sistemą, bus sulaukta didesnio dėmesio ir geranoriško suinteresuotųjų šalių dialogo įvairiais lygmenimis sprendžiant opius šalies sporto sektoriaus darbo jėgos klausimus.