Vilniaus klubas šį sezoną Lietuvos čempionate per 8 rungtynes šventė 8 pergales ir užtikrintai pirmauja turnyro lentelėje. Sėkmingas žaidimas atvėrė duris ir į Karalienės taurės finalą, kuris vasario 15 d. vyks Klaipėdoje, o čia žais dvi geriausios šalies čempionato komandos. Baltijos lygoje „Kibirkštis-MRU“ yra iškovojusi 9 pergales ir patyrusi 2 nesėkmes. Abu pralaimėjimai patirti prieš Eurolygoje dalyvaujančią Rygos TTT komandą iš Latvijos. Jeigu nebus netikėtumų, tai vilnietės Baltijos lygos reguliariame sezone iškovos 2 vietą ir bilietą į finalo ketvertą. Europos lygoje, B grupėje, per 7 rungtynes „Kibirkšties-MRU“ komanda iškovojo tik 2 pergales ir užėmė 6 poziciją tarp 8 komandų. Į ketvirtfinalį pateko keturios geriausios grupės komandos. „Kibirkšties-MRU“ vadovas D. Virbickas pasidalino mintimis apie pirmą sezono pusę, lūkesčius antroje dalyje, nesėkmingą pasirodymą Europos lygoje ir Lietuvos krepšinio federacijos sprendimą, jog Gitautas Kievinas negali būti Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinės treneriu. 

Esame teisingame kelyje. Lietuvos čempionate nepatyrėme pralaimėjimų, po 2 ratų užtikrintai žengiame 1 vietoje, užsitikrinome dalyvavimą Karalienės taurės finale. Baltijos čempionate du kartus nusileidome Rygos TTT komandai, kuri rungtyniauja moterų Eurolygoje, liko dar 3 rungtynės Estijoje. 

Čia praktiškai viskas pagal planą. Turime tikslą užimti ne žemesnę nei 2 vietą, taip išvengtume ketvirtfinalio barjero ir keliautume tiesiai į finalo ketvertą. Norint tikslą pasiekti, reikia iškovoti bent vieną pergalę per likusias trejas rungtynes su Estijos klubais. Daug šansų, kad Karalienės taurės finale ir Baltijos lygos pusfinalyje teks rungtyniauti su mums puikiai pažįstama Kauno „Aisčių-LSMU“ komanda. Nors šį sezoną abu kartus varžoves iš Kauno įveikėme, tačiau tik kovos dėl titulų parodys tikrą abiejų komandų pajėgumą. 

Šiame fronte tikėjomės daugiau, aš pats tikėjau, kad grupėje galėjome būti 3-4 vietoje ir dalyvauti atkrintamosiose kovose dėl patekimo į finalinį ketvertą. Iš viso tarptautiniuose turnyruose dalyvaujame jau 8 metus iš eilės, šioje lygoje – 5 sezoną. Tačiau niekaip nepavyksta žengti aukščiau, pakovoti dėl prizinių vietų, nors keitėsi ir žaidėjos, ir treneriai, bet rezultatas tas pats. Ko gero, sėkmingiausiai pasirodėme 2017 metais Slovakijoje vykusiame finaliniame aštuonete, kur ketvirtfinalyje susigrūmėme su reguliaraus sezono nugalėtoja Košicės komanda ir buvome netoli sensacijos, vos jų neįveikėme, o galutinėje rikiuotėje užėmėme 6 vietą. Šiame sezone pralaimėjome komandoms, kurias į priekį vedė stiprios legionierės. O „Kibirkštis-MRU“ dažniausiai remiasi vietinėmis žaidėjomis, tik nepavykus sukomplektuoti komandos lietuvaitėmis kviečiame legionieres, kurių komandoje dažniausiai būna 1-2. Esmė ne tik biudžete, bet ir mūsų klubo pozicija tokia, norime, kad lietuvių žaidėjų lygis kiltų, jos galėtų duoti didesnę naudą Lietuvos jaunimo rinktinėms, moterų rinktinei. Manau, ši kryptis teisinga, nes jeigu pažiūrėtume į kaimyninę Lenkiją, kuri yra daug didesnė šalis nei Lietuva, stiprus vietinis čempionatas, žymiai didesni klubų biudžetai, tačiau klubai Eurolygoje ir Europos taurėje dažniausiai atlieka statistinį vaidmenį, nepasižymi jokiais ypatingais laimėjimais. Lenkijos klubuose vietinių žaidėjų mažesnė dalis, pagrindą sudaro legionierės, tačiau laimėjimų iš to jokių, ypač nukenčia Lenkijos merginų ir moterų rinktinės, kurios senokai negali pasigirti pasiekimais, manau, kad mes daugiau turime remtis vietinėmis žaidėjomis. 

Norėčiau pakalbėti plačiau šia tema. Moterų krepšinio klubuose pasikeitė trenerių karta. Juose sėkmingai dirba Rokas Kondratavičius ir Simas Juraitis (Kauno „Aistės-LSMU“), Vilius Stanišauskas (sėkmingi keli sezonai su Klaipėdos „Fortūna“, Europos čempionato sidabras su U16 rinktine) ir Gitautas Kievinas ( Ukmergės „Vilkmergės“ pirmi medaliai istorijoje, dabar Vilniaus ,,Kibirkštis-MRU”). 

Labiausiai džiugina tai, kad visi šie treneriai žino savo darbo kryptį, pasirinkę darbą su moterimis klubuose ar mergaitėmis sporto mokyklose. Visi mano išvardinti treneriai buvo paskirti darbuotis įvairiose merginų jaunimo rinktinėse, o patyręs Romualdas Petronis paskirtas U20 jaunimo rinktinės treneriu. Geografiškai atrodo taip, kad visi treneriai atstovauja miestams, kuriuose yra moterų krepšinio komandos. Staiga nebelieka Vilniaus atstovo ir „Kibirkšties-MRU“ trenerio G.Kievino. Teko bendrauti su Gitautu, jis labai išgyvena dėl to, nes LKF Vykdomasis komitetas tik antrą kartą istorijoje nepatvirtino meistriškumo komisijos jau patvirtinto trenerio. Kiek aš žinau, tai grynai techniniai dalykai, staiga nebelikus kandidatų į U18 rinktinę, skubotai buvo patvirtintas G. Kievinas, kuris dalyvavo U16 trenerio atrankoje. Net neabejoju, kad dabar įvyks normalus konkursas į U18 merginų rinktinės vyriausiojo trenerio postą ir kad G. Kievinas bus patvirtintas. 

Todėl, kad jis to vertas, kad savo darbais įrodęs, jog gali ir moka dirbti su moterimis. Neabejoju, kad meistriškumo komisijai užteks išminties jį patvirtinti merginų U18 rinktinės vyriausiuoju treneriu, tokiu sprendimu prisidės prie dirbančių moterų krepšinyje trenerių tobulėjimo ir naujos kartos trenerių ugdymo. Realiai, nematau daugiau pretendentų, kas šiuo metu galėtų užimti šį postą, nebent treneris iš vyrų krepšinio. Tačiau tokiu atveju, tai būtų žingsnis atgal arba visiška katastrofa, nes treneriai atėję iš vyrų krepšinio į moterų nieko nepasiekė, užtenka bent 5 metus atgal pažvelgti, tiek pagrindinė moterų rinktinė, tiek visos jaunimo rinktinės. Maža to, dažniausiai paskiriami savo profesijos vidutiniokai, niekur netinkantys vyrų krepšinyje, tada jie nukreipiami į moterų krepšinį, patys nežinodami ko ten eina ir net nesiedami savo ateities šioje srityje. Treneriai neneša jokios atsakomybės, nemokėdami ir nesugebantys dirbti su moterimis. Ar moterų krepšiniui tokie reikalingi…“.