Neseniai vykusiame leidinio „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga“ pristatyme profesorius Arūnas Sverdiolas kalbėjo apie Švietimo ir mokslo ministerijos laikyseną pastaraisiais dešimtmečiais. Pasak profesoriaus, Ministerija primena smauglį, kuris nuolat pasiruošęs smaugti aukštąsias mokyklas. Stebėtina, kalbėjo Arūnas Sverdiolas, kad ši Ministerijos nuostata išlieka nepakitusi, kad ir kas imtųsi jai vadovauti. Tik visa laimė, kad šitas smauglys periodiškai netenka jėgų: smaugia smaugia ir galų gale šiek tiek atsileidžia. Tačiau greitai ir vėl ima smaugti.

 

Deja, A. Sverdiolo žodžiai išreiškė tai, ką jaučia dauguma akademinės bendruomenės narių. Padėtis išties liūdna - ir sunkiai paaiškinama. Kaip galėjo atsitikti, kad valstybė tarsi kovoja prieš akademinę bendruomenę, prieš savo intelektualus, labiausiai išsilavinusius žmones, prieš universitetus? Minėtoje „Raudonojoje knygoje“ primenama, kad Lietuva yra šalis ir visuomenė, kuri pagrįstai traktuojama kaip humanitarinių tyrimų visuomeninės refleksijos produktas. Juo labiau šiuo metu visuotinai pripažįstama mokslo ir išsilavinimo reikšmė ekonominei ir socialinei raidai, valstybės ir visuomenės ateičiai. Jei sugrįžtume prie A. Sverdiolo metaforos, išeitų, valstybė kovoja prieš savo pačios šaknis ir prieš savo pačios ateitį.

 

VDU rektorius emeritas Vytautas Kaminskas paskelbė straipsnį iškalbingu pavadinimu „Aukštasis mokslas – nuo demokratijos link biurokratijos“, kuriame pateikia čia minimos kovos chronologiją ir trumpą aprašymą, atskleidžiantį, kaip prieš trisdešimt metų universitetai pradėjo savo kelią lydimi akademinės laisvės ir kaip vėliau jie tapo politikų klaidų aukomis. Šias savo klaidas politikai stengiasi ištaisyti didesniu universitetinio sektoriaus reguliavimu, biurokratiniais apribojimais, kurie prieštarauja Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintam universitetų autonomijos principui.

 

Mokslo ir studijų kokybė Europoje ir pasaulyje visada buvo grindžiama ne biurokratinių gniaužtų galia ir formaliais reikalavimais, kurie šioje sferoje greitai išsigimsta ir yra neveiksmingi, o akademine laisve ir universitetams suteikiamomis realiomis paskatomis augti, tvirtėti. Kasdien augantys apribojimai universitetų veiklai pažeidžia universitetų autonomiją, apkrauna juos popierizmo darbu ir trikdo jų veiklą.

 

Blogiausia, kad įvairios kontrolės priemonės neturi strateginių tikslų, aiškios sistemos, yra viso labo vienadienės akcijos ir kaip tokios gali atnešti tik žalą. Šiuo metu akademinė bendruomenė analizuoja naujųjų mokslo metų priėmimo rezultatus, tik kažkodėl negirdėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos analizės, nors kam, jei ne jai tai labiausiai turėtų rūpėti. Juo labiau, kad priėmimas atskleidė Lietuvos švietimo sistemos netolygumus ir disproporcijas. Virš tūkstančio moksleivių, kurie mokėsi paskutinėje bendrojo lavinimo mokyklos klasėje, negavo brandos atestato. Bent jau šis faktas turėtų uždegti raudoną lemputę ministerijai.

 

LAMA BPO duomenimis, vertinant mokinių pasiekimus išryškėja didžiųjų miestų ir mažų periferijos rajonų kontrastai, ir jie nuolat didėja. Pusė Lietuvos mokyklų iš viso nesugeba parengti abiturientų studijoms auštosiose mokyklose. Ne mažiau dėmesio reikalauja faktas, kad iš beveik 4200 abiturientų, baigusių profesinio mokymo įstaigas, iš esmės nė vienas neatitiko minimalių reikalavimų stoti į aukštąją mokyklą. Profesinės mokyklos visuomenėje nepasižymi pernelyg dideliu prestižu - ir, pasirodo, ne be pagrindo. Tiesiog tai yra Lietuvos švietimo sistemos akligatvis, skaudi vieta. Darbdavių organizacijų lyderiai ir švietimo politikai viešai yra ne kartą aiškinę, kaip pažangu jaunimui studijuoti profesinėse mokyklose ir rodę pavyzdžiu Vakarų šalis, kur jaunimas noriai renkasi panašaus pobūdžio mokyklas.

 

Tačiau Lietuvos politikai yra neatlikę namų darbų, nesudarę sąlygų jaunuoliams profesinėse mokyklose įgyti visaverčio išsilavinimo, ir šias spragas mėgina kompensuoti paprasčiausia apgaule. Ji sustiprinama trimituojant žinią, kad nusivylę įgytu aukštuoju išsilavinimu universitetų absolventai plūsta įgyti kur kas vertingesnio išsilavinimo į profesines mokyklas. Bet šiuo atveju plika statistika nedaug ką reiškia, nes nežinomi konkretūs motyvai, kodėl aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės pasirenka tokias studijas. Tai jie gali daryti dėl savo hobio, plėtojamos entrepreneriškos veiklos ar tiesiog norėdami papildyti gebėjimus tokiu būdu, kurį galima vadinti viso gyvenimo mokymosi dalimi. Ir jeigu aukštasis išsilavinimas asmens profesinėje veikloje nereikalingas šiuo metu, tai nereiškia, kad jis nepravers vėliau gyvenime.

 

Nors, beje, taip kalbėdami ignoruojame išsilavinimo reikšmę žmogaus gyvenimo kokybei, kurios negalima vertinti vien sėkmės profesinėje veikloje matu. Regint tokią padėtį galima klausti, ko yra vertos nūnai madingos kalbos apie gerovės valstybės kūrimą. Tarsi užmirštama, kad jos esmė yra ne tiek tolygesnis pajamų perskirstymas, o kur kas labiau - viešojo sektoriaus funkcionavimas tokiu būdu, kad būtų užtikrinamos lygios galimybės ir orus gyvenimas kiekvienam visuomenės nariui nepriklausomai nuo pajamų. Vadovėlinė (bet Lietuvoje dar „neatrasta“) tiesa yra ta, kad lygių galimybių užtikrinimas turi prasidėti švietimo sistemoje, bet, kaip matome, Lietuva tik tolsta nuo šio idealo ir net nematyti aiškesnių perspektyvų, kaip ši padėtis galėtų būti pataisyta. Dar viena tokios politikos pasekmė - Lietuva artimoje ateityje nebegalės patenkinti kvalifikuotos darbo jėgos poreikio.

 

Laikai, kai Lietuva pirmavo pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų dalį - jau praeitis. Dabartinių abiturientų dalis, stojanti į aukštąsias mokyklas, jau gerokai žemesnė, nei ES rekomenduojama 40 proc. Ir dar reikia turėti omenyje, kad Lietuvos statistika - apgaulinga, nes kaip asmenys, įgiję aukštąjį išsilavinimą, pateikiami ir universitetų, ir kolegijų studentai, nors jų parengimui taikomi visiškai skirtingi reikalavimai. Jau minėtame straipsnyje V. Kaminskas prisimena 1998 m. pradėtą reformą, kurios esmė buvo nuo sovietmečio likusią specialiojo vidurinio mokslo sistemą „įkomponuoti“ į aukštojo mokslo sistemą, kuriant trimetes kolegijas. V. Kaminskas prisimena, kad pirminė šio žingsnio idėja buvo susijusi su regionų politika: buvo sakoma, kad tokiu būdu regionų jaunimui bus sudarytos galimybės įgyti profesinį išsilavinimą. „Deja, ŠMM valdininkai užmiršo „džentelmeniškus“ pažadus – po keleto metų Lietuva į Europos Sąjungą įstojo turėdama ne 15 (10 universitetų ir 5 akademijas), bet 48 aukštąsias mokyklas (sic!)“, prisimena V. Kaminskas. Švietimo valdininkai ir politikai sovietinius technikumus pavertę aukštosiomis mokyklomis išsprendė nemažai problemų - vienu mostu iki europinio lygmens pakėlė visuomenės išsilavinimą ir kartu sutaupė lėšų - nes pagal Lietuvos Konstitucijos 41 straipsnį mokslas aukštesniosiose mokyklose visiems yra nemokamas.

 

Tačiau jau kitą dieną atsibudę tie patys valdininkai pasibaisėjo dideliu aukštųjų mokyklų skaičiumi ir „aukštojo mokslo diplomų devalvacija“. Galima diskutuoti apie universitetinių studijų kokybę Lietuvoje, bet ji yra valdoma, patikrinama ir esama aiškių, pasaulyje pasiteisinusių būdų ją nuolat kelti. Kita padėtis, kai kalbame apie dvigubus standartus, apie sisteminę valstybės įteisintą aukštojo mokslo kokybės ydą. Aukštojo mokslo absolventų statistika viena, bet minimalus stojimo balas kolegijoms ir universitetams yra skirtingas, mokslinės ir kitos akademinės veiklos reikalavimai skiriasi kaip diena nuo nakties, skiriasi ir absolventų galimybės.

 

Pavyzdžiui, kolegijų absolventai teisininkai pagal mūsų šalies įstatymus negali dirbti nei prokurorais, nei advokatais, nei teisėjais, ir tai tampa pagrindu tiems patiems politikams, kurie palaiko šitą sistemą, apgaulingai skelbti, kad teisininkai neranda darbo ir jų Lietuvoje yra pernelyg daug. Kolegijos išnyko regionuose ir dabar koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, o nemenka dalis jų studijų programų tiesiogiai dubliuoja universitetų studijų programas ir su jomis konkuruoja. Bet konkuruoja nelygiomis sąlygomis. Ar tai ir yra tas išgarsintasis kelias į studijų kokybę?

Sisteminės ydos, bet kokia kaina stengiantis nukreipti jaunimą į kolegijas, nuolat gilinamos. Žinoma, neraginame panaikinti ar diskriminuoti kolegijų, kurios turi savo vaidmenį visuomenėje, tačiau ką galima manyti apie tai, kad, pavyzdžiui, pernai kolegijose liko neužpildytos daugiau nei 4000 valstybės finansuojamų vietų, šiais metais - apie 1500. Jaunimą stengiamasi dirbtinai nukreipti į kolegijas, tačiau skirtomis vietomis niekas nepasinaudoja.

 

To rezultatas - aukštasis mokslas, universitetai, likus laisvoms valstybės finansuojamoms vietoms praranda net ir tą finansavimą, kuris numatytas valstybės biudžete. Lyg to būtų negana atsirado planai žengti dar vieną žingsnį, kuris gali sukelti dar didesnę dirbtinę sumaištį aukštajame moksle. Du įtakingi Seimo nariai pateikė įstatymo pataisą, kuri sudarytų galimybę kolegijoms vykdyti „profesinės magistrantūros“ studijas, nors neaišku, ar kolegijos turi potencialą užtikrinti tokioms studijoms keliamus reikalavimus, galų gale, ar tokioms studijoms išvis yra poreikis. Grįžkime prie „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonosios knygos“ pristatymo. Klausydamas aštrių A. Sverdiolo pasisakymų apsidairiau aplinkui. Į renginį buvo susirinkusi sausakimša salė daugiausia jaunų žmonių. Visuomenei tikrai rūpi ir humanitarinių mokslų, ir mokslo bei švietimo ateitis Lietuvoje. Tačiau kol kas klausimų lieka daugiau, nei atsakymų.