Gerovės valstybės XX-o amžiaus antroje pusėje, iki pat paskutinio jo dešimtmečio, gyveno savo „aukso amžių“. Vykstant beprecedenčiam ekonominiam augimui, socialinėje sferoje tiek Europoje, tiek Amerikoje dominavo „pasyvioji socialinė politika“, kuri augino išmokų dydžius įvairiais socialinės rizikos atvejais. „Aktyvios socialinės politikos“ elementų daugiau buvo tik Šiaurės Europos šalyse, pirmiausia – socialinių paslaugų srityje, kuri buvo labiau nukreipta į atstatomąją, reintegracinę padėtį. Todėl visumoje Šiaurės Europos, „skandinaviškas“ gerovės valstybės modelis yra laikomas nepralenktu pasaulio istorijoje.

 

Tačiau jau aštunto praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje pasireiškusi ekonominė krizė Vakaruose privertė visus suklusti dėl gerovės valstybės ateities. Tuo pačiu metu pradėtos griežtinti kvalifikacinės sąlygos išmokoms gauti, o naujo tipo socialinės paslaugos, pavyzdžiui, paslaugos namuose, pradėtos diegti tiek dėl lėšų taupymo, tiek ir dėl gyventojų reintegracijos tikslų. Globalizacijos pasekoje pagreitėję procesai ekonominėje ir technologinėje srityje paliko vis mažiau laiko socialinių reformų formulavimui bei vykdymui. Sociokultūrinių, technologinių, ekonominių ir politinių-administracinių krizių kontekste kinta bei formuojasi naujas supratimas apie gerovės valstybės būtinybę. Kuriasi naujos sąlygos, prie kurių tampa paprasčiau keisti egzistuojančią gerovės valstybės idėją ir įgyvendinti kitokį viešąjį valdymą nei prie jau įprastos „tradicinės“ gerovės valstybės teorijos ir praktikos.

 

Daugelis Europos Sąjungos šalių, net ir pasibaigus 2008 metų finansinei krizei (o kai kas teigia, kad krizė visai nebuvo praėjusi), vis dar susiduria su nepakankamu ekonominiu augimu, biudžeto deficitais, augančiomis skolomis, dideliu nedarbu, didėjančia socialine, kultūrine atskirtimi. Ypač šios problemos komplikuojasi migrantų krizės kontekste, kuri net ir 2019 metais yra vis dar sunkiai suvaldoma.

 

Siekdamos reaguoti į šias krizes, daugelis valstybių turėjo kreiptis finansinės pagalbos į viršnacionalines institucijas.

Tačiau yra pastebimas menkai nagrinėtas klausimas – kaip šių institucijų pagalba paveikia tradicinę gerovės valstybės idėją ir jos viešąjį valdymą, kokia galima jų tolimesnė raida? Analizuojant tarptautinę patirtį, pastebima, kad viršnacionalinės institucijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio Bankas, teikdami finansines paskolas, dažniausiai propaguoja neoliberalizmo idėjas, skatina socialinės apsaugos sistemos struktūrų, valstybės funkcijų mažinimą ir privataus verslo vaidmens augimą.

 

Tiesa, pastaruoju metu ir šios institucijos, nekalbant jau apie Tarptautinę Darbo Organizaciją, Jungtines Tautas ir Europos Sąjungos institucijas, tapo socialiai labiau angažuotomis, ypač – Centrinės ir Rytų Europos šalių atžvilgiu. Vis tik, tokiame kontekste, didėjant ekonominėms rizikoms, stiprėja individualizmas ir socialinis abejingumas, tampa lengviau atsisakyti egzistuojančių socialinių struktūrų. Autorių nuomone, ši tendencija gali būti vertinama kaip dabarties ir ateities iššūkis gerovės valstybės idėjai. Viršnacionalinės institucijos krizių kontekste, finansinio neoliberalizmo sąlygomis, silpnėjant valstybės ir profesinių sąjungų vaidmeniui, įgaunama galia įtakojant viešojo valdymo institucijas, valstybės priverčiamos tapti atskaitingomis rinkai, o piliečiai patenka į menkai apmokamo, nestabilaus darbo ir įvairaus pobūdžio paskolų sąlygas, kurios dalinai apriboja karjeros galimybes ir socialinio – ekonominio būvio gerinimą.

 

Pastebima, kad net Šiaurės Europos šalyse, kurios moksliniame diskurse dažnai minimos kaip gerovės valstybės pavyzdžiai, silpnėja visuomenės parama socialdemokratinėms partijoms ir tradicinėms universalumo ir socialinio solidarumo idėjoms. Ypač aktualus prieštaravimas gerovės valstybių valdymo požiūriu tarptautiniame ir valstybiniame lygmenyse yra prieštaravimas tarp rinkos ekonomikos ir socialinės rinkos ekonomikos, kuris kartais pasireiškia trumpalaikėje perspektyvoje, bet dažnai pasižymi ir ilgalaikiais liekamaisiais reiškiniais. Taip, pavyzdžiui, įtakingos verslo grupės ar organizacijos siekia sau išskirtinių teisių mažinant rinkos reguliavimą, ir priešpastato save socialinių uždavinių siekiančiai nacionalinei valdžiai ar savivaldybėms bei visiškai neatsižvelgia į įvairių mažiau įtakingų ar marginalinių visuomenės grupių interesus.

 

Aišku, tai negalioja socialiniam verslui ir socialinę atsakomybę prisiimančiam verslui. Iš ekonominių prieštaravimų, kurie sąlygoja viešojo valdymo bei viešojo administravimo prieštaravimus, yra dalies valstybių, pavyzdžiui, JAV prezidento D. Trumpo administracijos veiklos pasėkoje besiformuojantis prieštaravimas pasaulyje tarp atskirų šalių (ar šalių grupių) gamybos ir prekybos protekcionizmo bei laisvosios prekybos. Šis prieštaravimas bendresne prasme, kuri dažnai turi labai konkrečią praktinę išraišką, yra susijęs su globalizacijos ir glokalizacijos prieštaravimais tarptautinėje ir nacionalinėje arenoje.

 

Daugeliui Europos valstybių viešojo valdymo požiūriu iškyla sudėtingi prieštaravimai, kurie kartais taip ir lieka neišspręsti. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į Jungtinės Karalystės politinę krizę dėl Europos Sąjungos palikimo teisinio aspekto, t. y. – jos norą išlaikyti bendrosios teisės reikalavimus savo teritorijoje, kai tampa aišku, kad Jungtinė Karalystė taip ir liks neišsprendusi, o, tiksliau – neprisiderinusi prie Europos Sąjungos administracinės teisės sistemos, kuri yra savaime suprantama ja visa laiką besivadovavusioms Vokietijai ir Prancūzijai, bet ne bendrąja teise besirėmusiai Jungtinei Karalystei, t. y. taip pat, kaip ir kitoms anglo-saksiškoms šalims pasaulyje.

Aišku, tokią autorių prielaidą dėl Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos teisinių sistemų santykio reikia tikrinti empiriškai o, atlikus nuodugnius tyrimus, patvirtinti arba paneigti, tačiau dabartiniame suvokimo lygyje ji peršasi savaime, taip pat, kaip ir prielaida dėl anglo-saksiškos Naujosios viešosios vadybos abejotino santykio su kontinentinės Vakarų Europos labiau hierarchine viešojo administravimo sistema, ar atvirumą ir socialinę empatiją skatinančio Naujojo viešojo valdymo, kurio kai kurie bruožai egzistuoja Skandinavijos šalyse. Kitas prieštaravimas, iškylantis gerovės valstybėms, arba jas kuriančioms šalims yra susijęs su centro ir periferijos santykiais kiekvienoje šalyje atskirai paėmus.

 

Dažniausiai šalių sostinės, arba miestų aglomeracijos (ištisinės susiliejusių miestų grupės, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios gamybiniais, kultūriniais – buitiniais, transporto ryšiais), ryškiai pralenkia periferines tų šalių teritorijas pagal daugelį makro-ekonominių ir socialinių-kultūrinių rodiklių, o viešojo administravimo požiūriu yra efektyviau administruojamos. Geri to pavyzdžiai yra Azijos šalių sostinės bei aglomeracijos ir Baltijos šalių sostinės.

Su šia problema eilėje valstybių yra tiesiogiai susijęs prieštaravimas tarp centralizacijos ir decentralizacijos, kai vadinamasis „centras“ siekia labiau centralizuoti valdymą, o periferinės savivaldybės siekia didesnės decentralizacijos. Išskirtinis prieštaravimas valdymo požiūriu yra susijęs su tautiniais santykiais valstybių viduje. Nesprendžiant jų pozityviai, jie gali išvirsti į konfliktinius nacionalinius santykius, kurie gali paveikti visą valdymo sistemą konkrečioje šalyje ir tarptautiniu mastu, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje, Jungtinėse Tautose ir pan. (pavyzdžiui, Katalonijos-Ispanijos santykiai, buvusios Jugoslavijos tautų santykiai ir kt.) Įtempti tautiniai santykiai atsiliepia ir kasdieninei viešojo administravimo praktikai, kai yra vilkinamas ar trukdomas reikalingų sprendimų priėmimas valstybiniu ar savivaldos lygmeniu.

 

Aktualūs ne tik pažinimo ar praktinės veiklos požiūriu, bet ir vertybiniu aspektu, yra atitikimo ir suderinamumo tarp atitinkamų gerovės valstybių ir viešojo administravimo modelių klausimai. Jeigu vieni gerovės valstybės modelio elementai „jungiami“ su jam prieštaraujančio viešojo administravimo modelio elementais, viešojo valdymo ir socialinėje sistemoje gali susiformuoti prieštaravimai (pavyzdžiui, ar gali vienoje valstybėje atitikti, susiderinti anglo-saksiško tipo Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) modelis ir Šiaurės Europos šalių tipo universalus-perskirstomasis gerovės valstybės modelis? Arba – Naujasis viešasis valdymas (New Public Governance) ir Pietų Europos korporatyvinis „bismarkinis“ klientelistinis modelis? Arba – Naujoji viešoji vadyba ir pokomunistinis Centrinės ir Rytų Europos korporatyvinis „bismarkinis“ klientelistinis modelis?). Aukščiau minimi prieštaravimai yra aktualūs tiek aiškinantis gerovės valstybės dabarties, tiek, tikėtina, ir ateities klausimus. Abejotina, ar visus gerovės valstybių ir jų viešojo valdymo prieštaravimus galima eliminuoti ateityje, tačiau būtina siekti bent jau jų priežasčių nustatymo, o taip pat ir poveikio sušvelninimo.