Nors dar niekas nežino, kokios sudėties Vyriausybę patvirtins naujasis Respublikos Prezidentas, yra nemažai ženklų, kad joje – skaičiuojant nuo 2016 m., kai ji buvo sudaryta, – bus pasikeitę daugiau kaip pusė ministrų. Jeigu taip atsitiks, Vyriausybė turės iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti, o jeigu jų negaus, – turės atsistatydinti. Dėl to niekas nesiginčija, nes taip parašyta Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje. Interpretacijų atsiranda pradėjus aiškintis, kaip konkrečiai Vyriausybė gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, kaip Vyriausybė įgaliojimus veikti gauna pirmą kartą, t. y. ją sudarius po Seimo rinkimų.

 

Pagal Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalį „nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai“. Konstitucijoje nenumatyta, kad Vyriausybė įgaliojimus galėtų gauti kokiu nors kitu būdu. Vadinasi, ir iš naujo gauti įgaliojimus veikti Vyriausybė gali tik tokiu pačiu būdu, kokiu juos gavo pirmą kartą, t. y. kai Seimas pritarė jos programai.

 

Dabar pažvelkime į Seimo statutą. Jame nustatyta kitokia tvarka. Seimo statute numatytos kelios situacijos, ir jos susijusios su tuo, ar, pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, Vyriausybės programa yra keičiama. Pirma situacija: Vyriausybėje atsiradus naujam ministrui, pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, o Vyriausybės programa nėra keičiama. Tokiu atveju, kad Vyriausybė iš naujo gautų įgaliojimus, Ministras Pirmininkas turi Seimui pristatyti naujai paskirtą ministrą, surengiama diskusija, po to Seimas balsuoja dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo (Seimo statuto 198 str.). Kita situacija: Vyriausybėje atsiranda naujas ministras, pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, bet Vyriausybės programa yra keičiama. Tokiu atveju Ministras Pirmininkas turi Seimui pristatyti naujai paskirtą ministrą, Seimui pateikiama pakeista Vyriausybės programa, ją svarsto frakcijos ir komitetai, po to balsuojama, ar pritarti Vyriausybės programai.

 

Jeigu Seimas pritaria Vyriausybės programai, ji gauna Seimo įgaliojimus veikti. Matome, kad pagal Seimo statutą Vyriausybė, kurioje pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, o Vyriausybės programa nėra keičiama, iš naujo gauti Seimo įgaliojimus gali ne Konstitucijoje numatytu būdu, t. y. Seimui pritarus jos programai, o kitu būdu – be Seimo pritarimo Vyriausybės programai. Yra pagrindas manyti, kad Seimo statuto nuostatos, leidžiančios Vyriausybei iš naujo gauti įgaliojimus veikti išvengiant Seimo pritarimo jos programai, prieštarauja Konstitucijai. Oponentai nesutikdami gali sakyti, kad Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje parašyta, jog Seimo pritarimo Vyriausybės programai reikia tik tuo atveju, kai yra nauja Vyriausybė, o šiuo atveju turime ne naują, bet tą pačią Vyriausybę, tik joje pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų; jeigu Vyriausybės programa nesikeičia, jai esą nereikia dar kartą pritarti, nes Seimas jau yra pritaręs.

 

Manytina, kad tai nėra konstituciškai pagrįsti argumentai, nes jie paneigia Vyriausybės įgaliojimų veikti gavimo iš naujo instituto paskirtį ir esmę. Kiekvienas teisininkas pasakys, jog Konstitucinio Teismo nutarimuose vartojama formuluotė, kad tam tikrus santykius, šiuo atveju – Vyriausybės įgaliojimų veikti gavimo iš naujo santykius, reguliuoja Seimo statutas, nereiškia, jog Seimo statute gali būti nustatytos taisyklės, konkuruojančios su nustatytosiomis Konstitucijoje. Lietuvoje valstybės valdžia organizuota remiantis valdžių padalijimo ir jų pusiausvyros principu, pagal kurį viena valstybės valdžios institucija turi galimybę atsverti kitos valdžios institucijos sprendimus.

 

Atsvarų yra ir sudarant Vyriausybę. Nors jos personalinę sudėtį formuoja Ministras Pirmininkas ir Respublikos Prezidentas, bet Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti tik tada, kai Seimas pritaria jos programai. Vyriausybė nutarimus priima Vyriausybės narių balsų dauguma; jeigu Vyriausybėje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, tai reiškia, kad Vyriausybės narių dauguma yra kitokia, negu buvo tuo metu, kai Seimas pirmą kartą sprendė, ar pritarti Vyriausybės programai.

 

Atsiradus naujai Vyriausybės narių daugumai, Seimas turi turėti galimybę įvertinti ne tik tai, ar Vyriausybė ir toliau vykdys programą, kuriai Seimas buvo pritaręs, bet ir tai, ar Vyriausybės programa neturėtų būti kitokia negu ta, kuriai Seimas pritarė pirmą kartą. Galbūt atsirado naujų visuomenės ir valstybės poreikių, naujų iššūkių, dėl kurių pagal ankstesnę Vyriausybės programą nebuvo galima priimti sprendimų, gal, Seimo nuomone, ją reikia iš esmės ar iš dalies pakoreguoti ir pan. Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje formuluotė „nauja Vyriausybė“ vartojama tik todėl, kad šiame straipsnyje įtvirtinti bendrieji Vyriausybės sudarymo pagrindai. Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalis skirta kitiems tikslams – Vyriausybės įgaliojimų pasibaigimui.

 

Vienas iš tokių pagrindų – jeigu Vyriausybėje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų ir Vyriausybė iš naujo negauna Seimo įgaliojimų. Taigi, pagal Konstituciją Seimo įgaliojimus turi gauti ir po Seimo rinkimų sudaryta nauja Vyriausybė, ir Vyriausybė, kurioje pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų. Abiem atvejais Konstitucijoje numatytas vienintelis įgaliojimų gavimo būdas – Seimo pritarimas Vyriausybės programai. Jokio kito būdo Konstitucijoje nėra nustatyta. Joje nėra jokių išimčių. Konstitucijoje nėra įtvirtinta, kad Vyriausybės galimybė iš naujo gauti Seimo įgaliojimus priklausytų nuo to, ar, pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, Vyriausybės programa keičiama.

Tokių sąlygų Konstitucijoje nėra. Priešingai, Konstitucija imperatyviai nustato vienintelę sąlygą, kada Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, – kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų. Konstitucija taip pat nustato vienintelį būdą Vyriausybei iš naujo gauti Seimo įgaliojimus – turi būti Seimo pritarimas Vyriausybės programai.

 

Akivaizdu, kad Seimo statuto normos nustato kitokį teisinį reguliavimą, negu nustatytasis Konstitucijoje, todėl yra pagrindas teigti, kad jos prieštarauja Konstitucijai. Taigi, kokį būdą pasirinks Seimas? Manyčiau, kad pagal Konstituciją yra vienintelis būdas Vyriausybei iš naujo gauti įgaliojimus veikti: naujojo Respublikos Prezidento patvirtinta Vyriausybė ne vėliau kaip per 15 dienų nuo Ministro Pirmininko paskyrimo turės pateikti Seimui savo programą (neturi reikšmės, ar tokią pačią, kokia buvo pateikta pirmą kartą, ar pakeistą), Seimas spręs, ar jai pritarti, ir tik tuo atveju, jeigu Seimas pritars Vyriausybės programai, Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus veikti.

Jeigu Seimas nepritars Vyriausybės programai, ji turės atsistatydinti. Jeigu Seimas pasirinks kitą būdą, – Ministrui Pirmininkui pristačius naujus ministrus, balsuos dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, – yra didelė tikimybė, kad kils pagrįstų abejonių, ar Vyriausybė tikrai turi įgaliojimus veikti, ar jos veikla teisėta, ar toks Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai. Nors tol, kol Seimo statuto nuostatos, reguliuojančios įgaliojimų suteikimą Vyriausybei iš naujo, nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, preziumuojama, kad jos atitinka Konstituciją, ginčas Konstituciniame Teisme būtų užprogramuotas.

 

Neatmestina, kad nurodytos Seimo statuto nuostatos, taip pat Seimo nutarimas iš naujo suteikti Vyriausybei įgaliojimus veikti ne pritarimo jos programai, o kitu būdu, galėtų būti pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Tad ar Seimas ir Vyriausybė, apsispręsdami, kaip Vyriausybė gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, nepasiklys Seimo statuto antikonstituciniuose brūzgynuose?

 

Nesiūlau formuoti tokios praktikos, esą galima nepaisyti galiojančių Seimo statuto normų ir remtis tiesiogiai Konstitucija, kitaip tariant, nenorint paneigti prezumpcijos, kad kol teisės aktas galioja ir nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jis atitinka Konstituciją ir jo privaloma laikytis, galima pasiūlyti, pavyzdžiui, tokį variantą: per šios Vyriausybės veiklos laikotarpį tikrai išryškėjo kai kurie nauji visuomenės ir valstybės poreikiai, atsirado būtinybė spręsti klausimus, kurių nebuvo prieš trejus metus, todėl Vyriausybė turi pagrindą padaryti savo ankstesnės programos pakeitimus. Nors pakeitimai gali būti labai nedideli, bet ir jų pakaktų, kad Vyriausybė privalėtų teikti Seimui programą laikydamasi ir Seimo statute nustatytos tvarkos teikti Seimui programą, kai joje yra pakeitimų. Neabejotina, kad Vyriausybės programai Seimas pritartų, nes tam reikia tik paprastos Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų daugumos, o balsavimas yra atviras.

 

Suprantu, kad šis pasiūlymas gali būti vertinamas kritiškai, bet toks būdas yra mažiau rizikingas, negu po kurio laiko išgirsti Konstitucinio Teismo verdiktą, kad Seimo nutarimas suteikti iš naujo Vyriausybei įgaliojimus veikti prieštarauja Konstitucijai. Tegul tai būna kvietimas politikams ir teisininkams diskutuoti.