Žinome, kad meilė yra akla. Nepaaiškinama. Lygiai tą patį galime pasakyti apie rinkėjų simpatijas. Sociologai, įvertinę gyventojų interesus, socialinį statusą, vyraujančias nuotaikas, iš dalies gali nuspėti jų preferenciją, nors, tiesą sakant, dažniausiai analizuojami jau įvykę faktai, kuriems post factum surandamas daugiau ar mažiau tinkamas pagrindimas. Tačiau mokslinė analizė tampa visiškai bejėgė, kai susiduriama su vadinamąja politiko charizma. Apie ją galima kalbėti, kai rinkėjai balsuoja už tam tikrą asmenį, nors negali paaiškinti, kodėl tai daro.

Tiesiog tas politikas sužavi, balsuodami už jį žmonės jaučia džiaugsmą. Balsavimas už charizmatišką politiką dažnai peržengia socialinių sluoksnių ribas, suvienija turčius su nepasiturinčiaisiais, liberalus – su socialdemokratais. Prieš charizmą, kaip ir prieš vėją, nepapūsi. Charizmos nesuplanuosi, neužprogramuosi, nesumodeliuosi. Kartais ji atsiranda ten, kur nereikia.

 

O kai labai labai prireikia, kad būtų atstovaujama tikram, garbingam reikalui, charizmos – nė padujų. Galingos Vakarų partijos, turinčios šimtus tūkstančių narių, dešimtmečius kamuojasi nerasdamos įkvepiančio lyderio. Protingų – daug, gražių – daug, o štai charizmatiško – nė vieno. Pristatysiu keturis Lietuvos politikus, kurie buvo apdovanoti ar iki šiol yra apdovanoti ta ypatinga dovana – charizma. Kadangi ji niekaip nepaaiškinama, galbūt siejasi su pasąmonės gelmėmis, kurias žmonės paveldėjo iš tolimų protėvių. Pasąmonės archetipus, kaip žinoma, puikiai reprezentuoja antikos dievai.Tad ir pažaiskime pagal tokias taisykles.

Algirdas Brazauskas buvo pirmas politikas, kuris nepriklausomybės aušroje pavergė lietuvių širdis. Jo biografija, regis, netiko tam laikotarpiui – Komunistų partijos veikėjas, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Tačiau šio vyro marmurinių veido bruožų ir plačių pečių žavesys buvo neatremiamas. Tikras Dzeusas, vyriausiasis dievas, dievų ir žmonių tėvas bei globėjas. Kas būtų galėjęs jam prilygti? Dzeusas, kaip žinoma, buvo ne be nuodėmės.

 

Taip ir A. Brazauskas. „Draugystės“ viešbučio reikalai, nomenklatūrinio klano protegavimas, „vsio zakono“ – tauta apie tai puikiai žinojo, tačiau tiesiog nebuvo tokio dalyko, kuris žmonių akyse būtų pakenkęs A. Brazausko reputacijai. 

 

Kitas charizmatiškas politikas, prieš kurį negalėjo atsilaikyti daugelis, – Viktoras Uspaskichas. Jis – Dionisas, graikų mitologijos vyndarystės, ekstazės dievas, kuriam būdingas laisvumas, šėlionės, džiugus bendravimas. Pirmiausia V. Uspaskichas išgarsėjo kaip aktoriaus sukurtas televizijos personažas. Tą personažą V. Uspaskichas pavertė realiu asmeniu. Visai Lietuvai buvo žinomos gausios jo ydos, tačiau, kitaip nei bet kurio kito politiko atveju, jos tapo V. Uspaskicho neišsenkančio populiarumo šaltiniu. Ir Darbo partijos juodosios buhalterijos byla, ir abejonės dėl G. Plechanovo akademijos diplomo žmonių akyse virsdavo spalvingu dionisišku komiksu, kurį taip linksma ir įdomu stebėti. Pagalvokime, kuriam kitam politikui būtų atleistas politinio prieglobsčio Rusijoje prašymasis? Regis, už V. Uspaskichą rinkėjai balsuodavo vien tam, kad galėtų stebėti komikso tęsinį. Todėl dabar įdomu, ar sugebės jis grįžti į politiką. Šiandien V. Uspaskichas – ne Dionisas, o keistas sveikuolis-guru. Kažin ar rinkėjams ir toks jis atrodys charizmatiškas?

 

Į charizmatiškų politikų gretą reikėtų įtraukti ir Dalią Grybauskaitę. Ji pati greičiausiai nepuoselėjo didelių politinių ambicijų, tačiau daugelis žmonių matė šią moterį kaip lyderę, vadovę. Pirmąkart dalyvaudama rinkimuose – iškart į aukščiausią valstybės postą – D. Grybauskaitė gavo 68,2 proc. balsų, daugiau nei A. Brazauskas geriausiais laikais. Perrenkama antrai kadencijai ji taip pat iš esmės neturėjo konkurentų. Pasitikėjimo D. Grybauskaite reitingai visada dideli. Žinoma, ji gerokai skiriasi ir nuo A. Brazausko, ir nuo V. Uspaskicho. D. Grybauskaitė – Artemidė, medžioklės deivė, vaizduojama su lanku ir strėle.

 

Ir galiausiai Gitanas Nausėda, banko analitikas bei kolekcininkas. Pažvelgus į šio žmogaus biografiją matyti, kad jis – niekuo neišsiskiriantis Lietuvos pilietis. Taip, pagal pareigas G. Nausėdai dažnai tekdavo kalbėti žiniasklaidai, bet tokių kalbėtojų yra ne vienas. Logiškas minčių dėstymas, maloni išvaizda, hipnotizuojančios balso moduliacijos – ir Lietuva guli po kojomis. Kaip pats G. Nausėda yra sakęs, vietoj „laba diena“ jis dažniausiai išgirsta: „Na, tai ar eisi į prezidentus?“

 

Galų gale daug metų muistęsis žmogus neišlaikė – pakluso tokiam karštam tautos norui. G. Nausėda – Apolonas, Saulės šviesos dievas, menų globėjas, pranašautojas ir gydytojas. Kaip matome, nedidelėje Lietuvoje charizmatiškų politikų palyginti apstu. Visų jų charizma – visiškai skirtinga. Tai tik dar kartą patvirtina, kaip sunku prognozuoti politikų sėkmę.