Viena pamatinių žmogaus teisių yra teisė į žodžio ir apskritai kūrybos laisvę. Tai neseniai priminė Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba, reaguodama į grupės visuomeninių organizacijų viešą pareiškimą, kuriame jos išreiškė pasipiktinimą Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos sprendimu nacionalinę premiją skirti prozininkui ir dramaturgui Mariui Ivaškevičiui. Rašytojas patyrė spaudimą dėl romano „Žali“, parašyto prieš 16 metų.

 

Vis dėlto, nors nemalonus, Lietuvoje tai viso labo – epizodas. Bet jis gali priversti susimąstyti, kiek mes vertiname laisvę. Ji jau seniai mums atrodo kaip savaime suprantamas dalykas, bet toli gražu taip nėra. Pasaulyje tik palyginti nedaug valstybių gali džiaugtis tokia laisve, kokia yra Lietuvoje. Ir laisvė nėra savaime suprantama. Ją lengva prarasti. Neseniai paskelbtame tarptautinės organizacijos „Freedom House“ 2018 metų demokratijos reitinge Lietuvos vieta nekinta ir yra palyginti aukšta. Pavyzdžiui, ji aukštesnė nei demokratijos tėvynės Prancūzijos.

Daugelyje valstybių padėtis kitokia – bendras pasaulio demokratijos indeksas jau tryliktus metus iš eilės smunka. Bet demokratija vis dar netapo lietuvių savastimi. Įprasta kalbėti, kad demokratijos padėtis mūsų šalyje yra kritiška. Siūlomi ir receptai jai pagerinti. Vieniems tai – Seimo narių skaičiaus mažinimas, kitiems – visuomeninių rinkimų komitetų plėtra, dar kitiems – visiškas politinių partijų sunaikinimas. Daugelis žmonių kaip idealą mato Sąjūdžio laikus, kai visą tautą telkė vienas judėjimas, nebuvo partinių rietenų. Toks supratimas apie tai, kokia turi būti demokratija, iki šiol būdingas daugeliui Lietuvos intelektualų. Jie atsisako suprasti, kad visuomenėje objektyviai egzistuoja skirtingos interesų grupės, visiškai skirtingų pažiūrų žmonės.

 

Tai, nors gal ir netobulai, bet vis dėlto atspindi partijų politinis spektras. Daugelis žmonių negali suprasti ir priimti aršių partinių ginčų, kurie atrodo destruktyvūs. Bet jeigu pažiūros ir interesai objektyviai skirtingi, tai ginčai, partinė kova yra neišvengiama. Pažiūrėkime – tai vyksta visose demokratinėse valstybėse ir dažnai kur kas aršiau nei Lietuvoje. Visuotinės santarvės, „vienos tiesos“ ilgesys yra toks stiprus, kad kartais ima rodytis, jog jo šaltinis ne Sąjūdžio nostalgija, o sovietinių laikų partijos visažinystės ir visuotinio „telkimo“ ilgesys. Šiuo požiūriu yra tipiškas neseniai pasirodęs Lino Kontrimo komentaras „Kokia supriešinimo kaina ir kaip to mokesčio išvengti?“ Parašytas pasitelkus karštą širdį ir aštrų protą, jis vis dėlto yra standartinis visuomenėje egzistuojančios nuomonės atspindys. Su komentare pateikta valstybės padėties diagnoze reikia sutikti: visuomenė supriešinta, jos nebesieja bendra ateitis, nebeturime pozityvaus ateities scenarijaus.

 

Kas dėl to kaltas? Partijos ir jų rietenos, taip atsako L. Kontrimas. Ką daryti? Įsteigti Ateities Lietuvos Seimą be frakcijų ir partinių rietenų. Čia L. Kontrimas sustoja, tačiau galime pasvarstyti, kaip toks Ateities Lietuvos Seimas atrodytų. Jam vadovautų Krivių Krivaitis, aplink kurį žmonės stovėtų draugiškai susikibę rankomis kaip Baltijos kelyje. Paskui atsirastų visiems privalomas Ateities Lietuvos Scenarijus, nes juk vienybės negalima ardyti. O ką daryti su tais, kurie nesutinka su tokiu scenarijumi? Juk šiuo ar panašiu keliu įvairios pasaulio valstybės jau ėjo, ne kartą ėjo.

 

Tai veda ne kur kitur, o į laisvės suvaržymą ir dar didesnį visuomenės supriešinimą. Užtenka pažiūrėti, kas vyksta tokiu keliu pamėginusiose žygiuoti Vengrijoje, Lenkijoje. Ten visuomenės supriešinimas tik padidėjo, o korupcijos, beje, nesumažėjo. Didžiausia L. Kontrimo komentaro kliautis – politikos matymas išimtinai kaip partinės politikos. Tai labai būdinga Lietuvai. Viena vertus, politikai nemėgstami, tačiau, kita vertus, į juos sutelkta neproporcingai daug visuomenės dėmesio. Jie yra humoro laidų taikiniai, jie dalyvauja pokalbiuose, dalija nesuskaičiuojamus interviu, figūruoja ir bulvarinėje žurnalistikoje, ir blizgiuose žurnaluose.

 

Daugelyje kitų šalių žurnalistai, norėdami sudominti skaitytojus, randa ir kitų temų. „O gal aš klystu vildamasis, kad ateities scenarijus turi kurti iš mūsų mokesčių išlaikomi partiniai politikai?“ – klausia L. Kontrimas. Žinoma, klystate. Politikų „už mokesčių mokėtojų pinigus“ sukurtas scenarijus bet kuriuo atveju būtų negyvas, primestas visuomenei. Blogiausia, kad keliant tokį klausimą, kuris kartu yra pasiūlymas, visuomenei jau aprioriškai tenka pasyvus vaidmuo. Tik valdžia, tik „Ateities Seimas“ turi sukurti mums gėrį ir jį atnešti savo reikaliukuose besiturškiančiai tautai. Tačiau taip mąstant atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės išliks toks, koks yra dabar, arba tik dar didės. Politinės partijos nepadarys žmonėms valstybės savos. Tačiau tai gali padaryti pilietinė visuomenė, kuri stipriose demokratijose yra patikima jungtis tarp valdžios ir žmonių.