Lietuvoje prasidėjo rinkimų kampanijų maratonas: prieš savaitę – prezidento rinkimų kampanija, dar anksčiau – savivaldos. Mūsų demokratijos sąlygomis iki šiol, be asmenybių ir partijų, dalyvaujančių rinkimuose, svarbiausia buvo pinigai. Dabar bus svarbi ir visuomenės dalyvavimo šiose kampanijose širma. Lietuva pateikia save pasauliui kaip valstybė, kurioje yra užtikrinamas aktyvus piliečių ir visuomenės dalyvavimas valstybės gyvenime.

 

Bet tai yra tik širma. Per pastarąjį dešimtmetį tik dar labiau priartėjome prie šalių, kuriose bet kuri teisės norma, galinti įtraukti piliečius bei visuomenę į valstybės gyvenimą, dažnai iškreipiama ir tampa instrumentu siekiant užtikrinti geresnį valdžios, politikų, finansinių grupių interesų įgyvendinimą, prisidengiant visuomenės vardu. Iki rinkimų kampanijos visuomenei Lietuvoje buvo skirtas „kišeninės visuomenės“ vaidmuo, kaip Rusijoje ir Baltarusijoje. Dabar mūsų šalyje jau yra ir visuomeninių iniciatyvių, kurių globėjais įvardyti aukštosios valdžios atstovai.

 

Tokios organizacijos ir visuomeninės iniciatyvos gali leisti didelius pinigus savo reklamai, o jas lyg skėtis saugo iš aukščiausių rūmų sklindanti politikų valia. Visuomeninė organizacija, nepatenkanti po tokiu skėčiu ar nenorinti po juo būti, yra marginalizuojama, o jos aktyvistams tenka daužyti galvą į sieną, siekiant prastumti savo iniciatyvas ir idėjas. Kiti nebemato tokios veiklos prasmės ir nusprendžia geriau užsiimti savo darbais arba išvyksta į kitus kraštus. Ateinantį pusmetį taip ir gyvensime tokioje valstybėje. Tik kyla klausimas, kas gali pasikeisti po rinkimų.

Gal praregėsime ir suprasime, kokioje valstybėje gyvename? Gal tada baigsis aukščiausios valdžios šlovinimas ir suvoksime tikrąją realybę? Kad rinkimai duotų apčiuopiamų rezultatų, kurie skatintų vidaus politikos pokyčius, į valdžią turėtų ateiti asmenys, suvokiantys visuomenės bei piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime naudą ir siekiantys realių permainų šalyje. Per rinkimus bus išrinkta valdžia, turinti būti arčiausiai žmonių, t. y. savivalda, ir valdžia, kuri, deja, dažnai žvelgia iš aukšto, – prezidentas. Nors Lietuvos viešojoje erdvėje yra sudaromas aukštosios valdžios, kaip žmonių valdžios, įvaizdis, iš tikrųjų, ypač per pastaruosius dešimt metų, labai suklestėjo aukštosios valdžios garbinimo, pataikavimo jai sindromas.

 

To nėra valstybėse, kuriose pilietinė visuomenė yra stipri, o visuomenės dalyvavimas valstybės gyvenime suvokiamas kaip svarbus elementas. Vakarų šalyse aukščiausia valdžia nelaikoma neklystančia, todėl kritikuojama, kai daro netinkamus darbus. Dėl šios priežasties demokratinių šalių lyderių reitingai nesilaiko didelėse aukštumose. Teisinėse demokratinėse valstybėse ir teisėsauga nėra politinę įtaką turinčių asmenų instrumentas, kuris labai greitai, esant reikalui, nukreipiamas prieš vieną ar kitą neįtinkantį asmenį arba jiems artimus žmones, šeimos narius.

 

O juk aukščiausios valdžios vieno ar kito asmens įsigalėjimą valstybėje gali riboti tik Konstitucija ir aktyvi visuomenė. Visuomenės ir piliečių dalyvavimas valstybės gyvenime atsiranda visų pirma per savivaldą, tačiau neįtvirtinus saugiklių visuomeniniai rinkimų komitetai gali virsti vienų ar kitų iš partijų besitraukiančių politikų instrumentu. Pažvelgę į įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose šiomis dienomis atsirandančius visuomeninius komitetus, matome ir kitą tendenciją – dalį tokių komitetų formuoja ne nuo partijų atskilę politikai, o asmenys, turintys ten didelę finansinę įtaką. Visuomenininkai, už kurių stovi tikrai aktyvūs vietos bendruomenės nariai, irgi bando vienur ar kitur formuoti visuomeninius komitetus, bet jie primena Don Kichotą, kovojantį su vėjo malūnais, nes mūsų šalyje per rinkimus viską lemia pinigai. Daugelis jų patirs nesėkmę. Pragmatiškesniems gali būti pasiūlyta suvienyti jėgas su politikų-verslininkų komitetais.

 

Pinigai daug ką lems ir prasidėjusioje prezidento rinkimų kampanijoje. Partijų, gaunančių milijonus iš valstybės biudžeto, kandidatai jau prieš rinkimų kampaniją yra reklamuojami, be to, nuolat pateikiami kaip potencialūs nugalėtojai. Kandidatai, net ir kilę iš Sąjūdžio, akcentavusio aktyvesnį piliečių ir visuomenės dalyvavimą valstybės gyvenime, yra nepastebimi, stumiami į pašalį. Tuomet kyla klausimas, ar mūsų valstybės gyvenimas po rinkimų gali pasikeisti. Juk svarbu ne pasikeitę veidai, o požiūris į visuomenės ir piliečių vaidmenį šalyje. Nuo to priklauso tolesnė mūsų valstybės ateitis. Kol kas pagal šį požiūrį esame Europos Sąjungos šalių dugne. Dėl to ir tokia didelė emigracija. Bet valdžios reitingai yra aukšti.