Nuolat svarstome, kodėl nesugebame išspręsti vienos ar kitos problemos? Kodėl tiesiog nususinome švietimo sistemą? Kodėl kylant BVP socialinė atskirtis tik didėja? Ir dar daugybė „kodėl“. Juk renkame valdžią tam, kad ji, naudodamasi gautais galios instrumentais, spręstų mūsų problemas. Valstybės valdymas demokratinėje santvarkoje ir yra gerovės kūrimas siekiant geriausių sprendimų, derinant skirtingų visuomenės grupių interesus ir ieškant to bendro vardiklio. Tačiau tai viso labo teorinis modelis. O mūsų politikos procesai, regis, šviesmečiais atitrūkę nuo to, ką turėtume laikyti norma.
Akivaizdu, kad paaiškėjus jau tam tikrai informacijai apie politikos ir verslo ryšius, nemaža dalis visuomenės padarys vieną išvadą – tas bendras vardiklis ieškomas ne tarp skirtingų visuomenės grupių, bendras vardiklis yra tiesiog „MG Baltic“ ir kitų panašių veikėjų interesai. Žinoma, klaidinga būtų manyti, jog visi politikai vienodi. Partijose taip pat yra skirtingų asmenybių.
Deja, ši istorija meta šešėlį visiems. Net tiems, kas dirba sąžiningai, reikės pasistengti įtikinti kitus savo veiklos skaidrumu. Kita vertus, rinkėjui taip pat tenka pareiga domėtis žmonėmis, kuriems skiria savo balsą ir pradėti rimtai vertinti politikų reputacijos aspektą. Pripažinkime, kad visuomenė, kuri balsuoja, nes „šitas vagia, bet dar kai ką ir padaro“, arba „ai, gal už šitą, lyg neblogai kalba“, pažangos nelabai gali tikėtis. Nesame vieninteliai tokie pasaulyje. Tačiau tai nereiškia, jog turime susitaikyti ir nieko nedaryti, kad situacija kistų.
Taigi kol medikai gelbsti žmonių gyvybes, iš idėjos dar dirbantys mokytojai bando ko nors išmokyti mūsų vaikus, mokslininkai laboratorijose atlieka fantastiškus eksperimentus, galinčius aukštyn kojomis versti medicinos, technologijų pasaulius, politikai pietauja su kurlianskiais, mockais ir visais kitais „herojais“. O medikų, mokytojų ir kitų specialistų problemos sprendžiamos laisvu nuo atidirbinėjimo verslininkams metu. Tiems, kurių kalbų tekstus skaitant nori nenori imi galvoti apie tų žmonių dvasios ubagystę. Tačiau kas ta dvasios ubagystė, jei sąskaitose ja net nekvepia. Tik kokie atvarai tuos turtus sunešė? O sunešė tie patys medikai, tie patys mokytojai ir visi kiti Lietuvos piliečiai. Tačiau to, pasirodo, buvo maža.
Tų piliečių išrinkti politikai dar irgi turėjo kaip šunyčiai tarnauti ir tenkinti jų interesus. Kitaip tariant, už piliečių suneštus pinigus buvo perkami politikai, kad šie dar nupirktų tuos pačius rinkėjus, o nupirkę atstovautų jau ne rinkėjų, bet verslininkų interesams. Genialu. Tačiau kokį genialų atsakymą šiandien reikėtų sugalvoti tiems, kurie raginami neemigruoti ar net grįžti į Lietuvą, kai klaus, kodėl turėtų tai daryti? Kuri partija dar gali pasigirti, kad su „MG Baltic“ neturėjo jokių reikalų. O tos, kurios neturėjo reikalų su anais, regis, derina reikalus su kitais. Jei ne vienas koncernas, tada kitas, ir tai tik patvirtina šiandien Seime vykdoma selektyvi parlamentinė kontrolė – tiriama vien tai, kas paranku.
Kai kuriems politikams ne valstybės valdymas yra svarbus. Svarbu ją užvaldyti, kitaip sakant, savo problemas spręsti kitų sąskaita. Bet čia neturėtume dėti taško. Natūralu, kad šiandien labai smarkiai jaučiame pyktį, apmaudą, pasidygėjimą. Tačiau privalome kelti ir klausimus, ką galime padaryti. Taip, jie turi pinigų, bet valdžią renkame vis dėlto mes. Tad ar leisimės ir toliau būti perkami, ar ir toliau balsuosime negalvodami? Kokias išvadas padarysime, ir apskritai ar jas darysime? Išvada „visi jie vagys“ niekur neveda. Nes tuos „vagis“ vis išsirinkdavome patys arba leisdavome, kad kiti juos išrinktų. Valstybė – ne Mockus, ne Masiulis ar bet kuris kitas verslininkas, politikas. Kiekvienas esame šios valstybės dalis, todėl turime jausti atsakomybę už tai, kokia ji yra.
Kuo stipresni būsime patys, tuo silpnesnė bus politikų galia. Ta mūsų stiprybė ateina ne tik iš politikų malonės, bet ir iš mūsų pačių. Būdami kritiški, besidomintys, nuolat besimokantys nemažai galime padaryti ir be politikų pagalbos. Tačiau neretai norint gyvenimo gerovės neužtenka individualių pastangų. Ir čia neturime pamiršti pilietinės visuomenės galios. Mūsų sutelktumas, gebėjimas suvienyti jėgas, akyvumas reikalaujant sprendimų gali įvaryti politikus į kampą. Deja, pastarąjį dešimtmetį jokių reikšmingų poslinkių tiriant pilietinės galios indeksą Lietuvoje nematyti.
Kita vertus, jei ir patys politikai nepadarys išvadų, pokytis bus sunkiai įmanomas. Valdžia dažnai labai greitai nustumia moralę, sąžiningumą į paraštes. Per naktį tikrai netapsime skaidresni, nepadarysime politikos moralios. Tačiau tiems butaforiniams nimbams laikas kristi. Visi, kurie turėjo nors kiek galios tuos nimbus numesti ir to netoleruoti, šiandien privalo labai gerai pasižiūrėti į veidrodį. O tiems, kas mano, kad krinta nimbai tik tų, kurie ne valdžioje, derėtų prisiminti, jog valdžia – ne amžina.
Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto politologė. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt