Šį savaitgalį Vladimiras Putinas dar kartą galės tapti prezidentu. Demokratiniais rinkimais tai sunku pavadinti, nes viskas, įskaitant įžymybių balsus ir žiniasklaidą, skirta šalies vadovo kultui formuoti. Rusijoje rinkimai – tik formalumas. Paprastai artėjant tokiam įvykiui teisinėse demokratinėse valstybėse įvairūs politikai ar partijos rengia mitingus. Per juos kandidatai stengiasi pristatyti atliktus darbus ar būsimų veiksmų programą, kad nurungtų konkurentus. Dabartinis Rusijos prezidentas irgi žengė tuo keliu. Bet masinis mitingas, sušauktas likus dviem savaitėms iki rinkimų, didžiausioje Rusijos sporto arenoje Maskvoje, Lužnikų stadione, labiau priminė sovietinę masinę akciją, kurioje turėjo dalyvauti visi svarbiausi valstybės asmenys ir audringai ploti pasakius lyderiui kiekvieną gražesnę frazę.
Vasarą, kai Rusijoje vyks pasaulio futbolo čempionatas, Lužnikų stadionas taps svarbiausia jo arena, o šis sporto renginys bus pateiktas kaip V. Putino triumfo žingsnis. Primena olimpiadą Sočyje. Todėl ir V. Putino mitingui pasirinkti Lužnikai. Rusijos žmonėms teigiama, jog už viską, ką turi gero, jie privalo dėkoti lyderiui. Apie tai, kas bloga, šalies televizija, kuriai įtaką daro valdžia, dažniausiai nutyli.
Pavyzdžiui, apie karių žūtis Donbase ar Sirijoje, net ir skridusiųjų lėktuvu. Tai siekiama pateikti tik kaip nelaimingą atsitikimą. Apie kitus įvykius tyli ir žuvusiųjų šeimos. Jei prabils, sulauks nemalonumų, kad atskleidė valstybės paslaptį. Negaus ir nemažos finansinės išmokos už savo šeimos nario netektį. Todėl ir karinės avantiūros už šalies ribų Rusijoje rodomos kaip sėkmės istorijos.
Prezidento rinkimų data irgi pakoreguota taip, kad parodytų lyderio didybę, – šį kartą jie rengiami tą pačią dieną, kai buvo aneksuotas Krymas. Tai, kas tarptautinėje bendruomenėje pripažįstama kaip itin šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, kokio Europoje nebuvo nuo Hitlerio ir Stalino laikų, šioje šalyje skelbiama kaip Krymo „sugrįžimas“ namo. Nors jei panašiai „namo“, pavyzdžiui, į Japoniją, sugrįžtų Kurilų salos, kažin ar kas nors taip džiūgautų. Krymo aneksija Rusijoje pateikta kaip svarbiausias V. Putino triumfo žingsnis, todėl jo autorius turės būti pagerbtas tarsi Romos imperatorius, užkariavęs Egiptą, arba Hitleris, įvykdęs Austrijos anšliusą. Prezidento rinkimai Krymo „sugrįžimo“ dieną tam ir rengiami.
Mažai kas pasaulyje abejoja, kad V. Putinas gaus dar vieną prezidento kadenciją ir taip, jei sveikata leis, vadovaus šaliai 25 metus. Neatmetu galimybės, jog naujai kadencijai einant į pabaigą Rusijos visuomenėje pasklis kalbų, ar nereikia šalyje atgaivinti monarchijos, o V. Putiną paskelbti caru. Jis pats nuolat cituoja vieno ar kito valdovo žodžius, televizija irgi vis blogiau vertina asmenų, nuvertusių Nikolajų II, veiksmus. Šis caras rodomas kaip vienas iš nedaugelio, kam rūpėjo Rusija. Visa tai tiesia kelią monarchijai restauruoti. Klausimas yra kitas: kokia bus V. Putino politika išrinkus jį dar kartą? Yra manančiųjų, kad ji gali būti šiek tiek nuolaidesnė tokių klausimų kaip situacija Donbase ar Sirijoje atžvilgiu, bet šio komentaro autorius tuo labai abejoja.
Manyčiau, V. Putino ambicijos pasaulinėje politikoje vis dar nėra patenkintos. Vienintelis dalykas, kurį jis turi, tai – modernizuota armija, įskaitant vis labiau plėtojamą branduolinių pajėgų arsenalą, ir propaganda plačiame pasaulyje, kai už Rusijos ribų surandama asmenų, kurie apie V. Putiną sprendžia pagal tai, ką apie jį pateikia Kremliaus propaganda. Panašiai kadaise Europoje buvo žavimasi Josifu Stalinu. Iki pasaulio futbolo čempionato tarptautinėje politikoje greičiausiai matysime gerąjį V. Putiną. Rusijos lyderis, matyt, sieks, kad šis sporto renginys praeitų kiek galima sklandžiau ir gražiau, o į jį atvyksiantys įvairių šalių vadovai pabrėžtų ir prezidento asmenį. To nebūtų, jei V. Putinas kur nors sumanytų įgyvendinti karinę avantiūrą.
Tačiau kas bus pasibaigus futbolo čempionatui? Tai rimtas klausimas. Kovo 1-ąją, kai V. Putinas Federaliniam susirinkimui pristatė savo ateities viziją, pasaulis buvo šokiruotas. Prezidentas tarsi įžeistas vaikas rodė filmukus, kuriuose Rusijos branduolinės galvutės smogia JAV taikiniams: Floridos valstijai, Ramiojo vandenyno vadavietei Perl Harbore, lėktuvnešių grupei ir bazei Arktyje. Jis buvo apimtas didžiulio pakilimo jausmo, o publika atsistojusi plojo, lyg nesuprasdama, kad filmukus galima kurti, bet kas nutiks, jei bus sulaukta atsako. Visa tai priminė ankstesnę masinę euforiją Sovietų Sąjungoje ar dabartinę Šiaurės Korėjoje, kai tų šalių lyderiai grasino smogti branduoliniu ginklu Vakarams. Vis labiau peršasi ir paralelė su Hitleriu, kuris gąsdino visą pasaulį sukūręs superginklą savo ambicijoms patenkinti. Blogiausia, kad šių dienų Rusijos visuomenė yra paveikta putinizmo, kaip tada vokiečiai – savo lyderio darbų ir idėjų.
Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas