Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) pasitraukė iš valdančiosios koalicijos, o teisėsauga politinės korupcijos bylose pareiškė įtarimus Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai kaip juridiniams asmenims. Tokios yra svarbiausios pastarųjų dienų naujienos.
Premjeras Saulius Skvernelis, turėdamas už pečių Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakciją bei kai kuriuos kitus atskilusius, sujungtus, pritrauktus ir paviliotus Seimo narius, išsaugos Vyriausybę.
Tačiau įvykiai, supurtę net kelias politines partijas, ilgesnėje perspektyvoje turės didelių pasekmių Lietuvos politinei sistemai. LSDP taryba balsavo už pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos.
Taip socialdemokratai įvykdė kolektyvinę politinę savižudybę. Galbūt gražiame būryje bičiulių ir iškart politiškai nusižudyti maloniau, negu ilgai ir sunkiai merdėti, bet, kad ir kaip žiūrėsi, politinė savižudybė lieka savižudybė. Pasitraukimas iš koalicijos – partijos silpnumo, o ne stiprybės požymis. Kaip žinoma, tai padaryta perdėtai demokratiškai, prieš lemiamą apsisprendimą surengus balsavimą LSDP skyriuose.
Vis dėlto per ilgas diskusijas aiškių pasitraukimo motyvų neišryškėjo, nors tokio paaiškinimo laukė visi, ir jam būtų buvusi suteikta didelė reikšmė. Juk ar socialdemokratai, prieš nutraukdami koalicijos sutartį, visų pirma neturėjo partneriams iškelti reikalavimų?
Tai būtų buvusi puiki proga „paspausti“ dėl savo programinių nuostatų ir atkreipti į jas visuomenės dėmesį. Naujasis partijos vadovas Gintautas Paluckas skalambija, kad LSDP programa keičiasi, darosi labiau socialdemokratinė.
Bet kokie tie pokyčiai? Ką naujieji socialdemokratai siūlo visuomenei? Kodėl praleista auksinė proga apie tai paskelbti garsiai? Ko gero, socialdemokratams tenka mokėti už tai, kad išsirinko lyderį, kuris neturi didesnių asmeninių politinių laimėjimų ir savo autoritetu negali tempti partijos į priekį, kaip tai kurį laiką darė Algirdas Butkevičius, ką jau kalbėti apie Algirdą Brazauską.
Nepajėgdamas kurti, nesiimdamas sunkaus kasdienio darbo koalicijoje – ginti ir įtvirtinti partijos programines nuostatas, jis nusimetė atsakomybę ir sustiprino savo populiarumą, paskelbęs precedento neturintį LSDP skyrių balsavimą dėl koalicijos. Griauti yra paprasčiau. Sprendimas trauktis iš valdančiosios koalicijos, likus dar trejiems Seimo kadencijos metams, priimtas gana lengvabūdiškai, tarsi nesuprantant, jog tai lems nestabilumą valstybėje.
Kad dabartinės partijos vadovybės veikloje esama griovimo požymių, liudija ir Seimo socialdemokratų frakcijos „maištas“ – ji paskelbė sudariusi bendradarbiavimo sutartį su valdančiąja „valstiečių“ frakcija. Susitarimas akivaizdžiai prieštarauja LSDP tarybos nutarimui. Frakcijos sprendimas – akibrokštas, kita vertus, tai logiškas viso šio proceso tęsinys, kurį visi, taip pat ir partijos vadovybė, nesunkiai galėjo prognozuoti. Partija, netekusi savo frakcijos, taptų panaši į Thomaso Mayne'o Reido aprašytą raitelį be galvos. Frakcijoje savo ruožtu atsirado „disidentų“, besilaikančių LSDP taryboje nubrėžtos partinės linijos. Skilimas, skilinėjimas...
Kad ir kaip jį interpretuotum, didžioji dalis atsakomybės tenka LSDP vadovybei. Sergėti vienybę yra viena svarbiausių partijos lyderio priedermių. Juolab kad iki galo neaišku, dėl ko ši košė užvirė. Partijai tai nieko gero nežada.
Kas gali žavėtis socialdemokratų rietenomis? Menkai tikėtina, kad būnant opozicijoje jiems pavyks didinti populiarumą ir auginti raumenis, nes pagrindinės opozicinės politinės jėgos plaukimo takelis, akivaizdu, jau užimtas konservatorių. Šie yra ir bus laikomi pagrindine alternatyva „valstiečiams“. Lietuvos politinė sistema iki šiol visą laiką svyravo it švytuoklė tarp dviejų svarbiausių politinių polių, kuriuos sudarė konservatoriai ir socialdemokratai.
Dvinarė alternatyva patinka ne tik politologams, bet, matyt, ir Lietuvos rinkėjams. Per kelis dešimtmečius socialdemokratų sukurta iškili vieta Lietuvos politinėje sistemoje, milžiniškas įdirbis dabar laisva valia ir be kovos atitenka „valstiečiams“. Šie, bent jau sprendžiant iš retorikos, yra kairioji politinė jėga, pasisakanti už didesnį reguliavimą, ir šiuo metu visi koziriai – jų rankose.
O lūkesčiai, susieti net su rinkimus pralaimėjusia LSDP, iš pradžių buvo visai kitokie. Daug kas tikėjosi, kad patyrusių, nors ir negausių, socialdemokratų įtaka valdančiojoje koalicijoje bus akivaizdi. Manyta, jog socialdemokratai, turintys daug talentingų užkulisių žaidėjų, visada sugebės pasiekti savo, perimti iniciatyvą priimant sprendimus. Drąsiausios prognozės siekė net tai, kad jie pamažu susiurbs neaiškaus, prieštaringo, silpno politinio darinio – „valstiečių“ – narius ir išsikeros jų vietoje. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Tiesą sakant, jau per derybas dėl koalicijos socialdemokratai atrodė silpni.
Po nesėkmės, patirtos per rinkimus, pradėjo ryškėti jų vidinis sutrikimas, silpnumas. Socialdemokratų vienybės, kuri visada buvo svarbus partijos pranašumas, neliko nė ženklo. LS ir DP teisėsauga sudavė skaudų smūgį. Šios partijos dar ilgai rūpinsis ne tuo, kaip laimėti rinkimus, o viso labo, kaip nesugriūti ir išlikti. „Tvarkos ir teisingumo“ patriarchui Rolandui Paksui taip pat netrūksta problemų su teisėsauga.
Ši partija – vakarykštė diena, ji neturi beveik jokių galimybių atsitiesti. Kas lieka išretėjusiame Lietuvos politiniame peizaže? „Valstiečiai“ ir konservatoriai. Padėtis juo labiau įdomi, mat Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iki šiol nėra visavertė partija: neturi ne tik tradicijų, bet ir aiškesnės programos, organizuotumo, atspirties rajonų skyriuose. Prieš rinkimus ją bent buvo galima tapatinti su tam tikromis idėjomis, o dabar net ir tų idėjų spindesys gerokai prigeso. Šią politinę jėgą veda sunkiai suderinami lyderiai, ryškesnių naujų asmenybių aplink juos vis dar nematyti.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt