Praėjusią savaitę pasaulį sukrėtė žinios ir vaizdai iš Sirijos: cheminės atakos balandžio 4 d. Chan Šeichune metu žuvo daugiau nei 80, iš viso nukentėjo daugiau nei 500 civilių gyventojų.
JAV sureagavo į draudžiamo cheminio ginklo panaudojimą bombarduodamos Šairato oro pajėgų bazę, iš kurios galimai įvykdyta cheminė ataka. Po bombardavimo surengtame Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos posėdyje Rusija pavadino vienašalius JAV veiksmus „agresijos aktu“. Tačiau tokie JAV veiksmai susilaukė gana plataus tarptautinio palaikymo – iš daugelio valstybių bei organizacijų vadovų. Pagrinde girdint politinius ir moralinius argumentus, taip pat svarbu suprasti, ką nustato tarptautinė teisė ir kaip ja remiantis galime vertinti praėjusios savaitės įvykius.
2013 m. pavasarį ir vasarą Sirijos vyriausybės pajėgos surengė iki šiol didžiausias chemines atakas, dėl kurių nukentėjo tūkstančiai civilių gyventojų. Tuomet JAV ir Rusija bendrai pasiekė, kad Sirija jau rudenį prisijungtų prie Cheminių ginklų konvencijos. Spėliojama, kad būtent Sirijos sutikimas šią konvenciją pradėti taikyti iš karto, apsaugojo ją nuo galimų Vakarų valstybių karinių veiksmų.
Cheminių ginklų konvencija įpareigoja valstybes ne tik niekada nenaudoti cheminių ginklų, bet ir sunaikinti jau turimus. Panašu, kad Asado vyriausybė nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų. Tai patvirtinus JT Saugumo Taryba gali šaliai taikyti sankcijas, tačiau JT Saugumo Taryboje Rusija jau septynis kartus vetavo rezoliucijas dėl Sirijos, tad bent kol kas pastaroji gali jaustis rami.
Jei Asado vyriausybė gali išvengti nors kiek reikšmingesnių politinių padarinių, galbūt dėl cheminio ginklo panaudojimo kalti asmenys gali būti patraukti atsakomybėn? Civiliniuose karuose cheminio ginklo panaudojimas laikomas karo nusikaltimu. Už tai asmenys gali būti teisiami Tarptautiniame baudžiamajame teisme. Tačiau tam, kad tai įvyktų, šalis turi pripažinti teismo jurisdikciją. Deja, prezidentui Asadui liekant valdžioje, vargu ar Sirija sutiktų tai padaryti. Vienintelė galinti perduoti situacijos tyrimą Tarptautiniam baudžiamajam teismui yra ta pati JT Saugumo Taryba. Bet su sąlyga, kad nė viena iš nuolatinių Saugumo Tarybos narių nepasinaudos veto teise.
Deja, toks scenarijus kol kas mažai tikėtinas dėl Rusijos.
Taigi tarptautinėje teisėje numatytų draudimų buvo nepaisoma, o priversti kaltus asmenis atsakyti už nusikaltimus ir taip nutraukti beprasmes Sirijos gyventojų žūtis ir kančias šiuo metu neatrodo realu. Šiame kontekste, stebint Asado nebaudžiamumą, daugeliui JAV pasirinktas kelias – jėgos panaudojimas prieš Sirijos vyriausybę – pasirodė teisingas. Tačiau ar šis veiksmas atitinka tarptautinę teisę?
Priežastys, nulėmusios JAV vienašalius karinius veiksmus, buvo trumpai pakomentuotos JAV prezidento, o vėliau aiškiau įvardintos ir Pentagono pranešime. Paskelbdamas apie 59 sparnuotųjų raketų „Tomahawk“ paleidimą iš JAV karo laivų D. Trumpas teigė, kad JAV saugumui gyvybiškai svarbu užkirsti kelią cheminio ginklo panaudojimui ir platinimui.
Jis taip pat pabrėžė, kad Sirijos vyriausybė pažeidė savo įsipareigojimus pagal Cheminių ginklų konvenciją bei paragino visas civilizuotas tautas prisijungti, stengiantis nutraukti civilių žūtis Sirijoje. Bandant atsakyti į klausimą dėl atakos teisėtumo, svarbu priminti, kad ginkluotos jėgos panaudojimą tarptautiniuose santykiuose reguliuoja JT Chartija. Ji nustato, kad naudoti jėgą prieš kitą valstybę galima dviem atvejais: ginantis (individualiai arba kolektyviai) nuo užpuolimo arba leidus JT Saugumo Tarybai, kuri siekia palaikyti arba atkurti tarptautinę taiką bei saugumą. JAV ataka nebuvo pagrįsta nei vienu iš šių pagrindų. JAV teritorijai, piliečiams ar artimiems sąjungininkams staigios grėsmės nebuvo. Žinoma, nebuvo ir JT Saugumo Tarybos sprendimo, leidžiančio panaudoti jėgą. Taigi JAV veiksmai kaip atsakas į cheminių ginklų panaudojimą Sirijoje negali būti pagrįsti tradicinėmis JT Chartijoje nustatytomis taisyklėmis. Dėl to reikia įvertinti naujas tarptautinės teisės doktrinas, kuriomis galėtų būti paremti JAV veiksmai.
Visų pirma, 2005 m. JT narės sutarė, kad tarptautinėje teisėje atsirado nauja nuostata – „pareiga ginti“ (angl. Responsibility to protect). Ji reiškia, kad kiekviena valstybė turi pareigą apsaugoti savo gyventojus nuo genocido, nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų. Jei valstybė šios pareigos neįgyvendina, visai tarptautinei bendruomenei atsiranda pareiga padėti tokios šalies gyventojams.
Masinių pažeidimų akivaizdoje pagalba gali apimti ir karines priemones, tačiau jas turėtų leisti JT Saugumo Taryba. Tačiau, jei Saugumo Taryboje neįmanoma priimti sprendimo dėl nuolatinių narių veto, kaip Sirijos atveju iki šiol, ar pareigos ginti žmones nuo masinių karo nusikaltimų nebelieka? Vienareiškmiškai atsakyti neįmanoma, tačiau tris pastaruosius dešimtmečius vis dažniau kalbama apie humanitarinę intervenciją kaip apie dar vieną teisėtą pagrindą panaudoti karinę jėgą prieš kitą valstybę, net jei nėra JT Saugumo Tarybos leidimo.
Nors ir prieštaringai vertinama, humanitarinė intervencija reiškia karinės jėgos panaudojimą be Saugumo Tarybos sprendimo, siekiant užkirsti kelią nepaprastai didelėms žmonių kančioms, kylančioms dėl valstybės veiksmų ar, atvirkščiai, neveiksnumo. Prisiminus intervencijas, pavyzdžiui, Kosove, Liberijoje, Siera Leonėje, galima teigti, kad tarptautinė teisė vystosi tokia linkme, jog humanitarinės katastrofos tampa pakankamai svaria priežastimi kitoms šalims imtis net ir karinių veiksmų prieš savo gyventojus naikinančias valstybes. Taigi ar galime pavadinti JAV ataką humanitarine intervencija?
Cheminio ginklo panaudojimo padariniai siaubingi, nukentėjusių nuo balandžio 4 d. atakos skaičius siekė apie 600 žmonių. Vis dėlto iki šiol įvykdytos humanitarinės intervencijos pasižymėjo ženkliai didesniais nukentėjusiųjų skaičiais – šimtais tūkstančių žuvusiųjų. Nors nukentėjusių skaičiaus lyginimas gali skambėti gana ciniškai, iki šiol susiformavusi praktika rodo, kad humantarinės intervencijos laikytos teisėtomis, kai pažeidimai buvo masiškesni.
Aišku, jei galvotume apie visas Sirijoje iki šiol įvykdytas chemines atakas arba tai, kad cheminis ginklas galėtų būti panaudotas dar ne kartą ateityje, galima būtų teigti, kad buvo sureaguota į (potencialiai) daug didesnius nukentėjusiųjų skaičius. Lygiai taip pat būtų daug paprasčiau pagrįsti humanitarinę intervenciją, jei kalbėtume apie Sirijos konfliktą apskritai, kuris jau dabar nusinešė daugiau negu 400 000 gyvybių.
Tačiau būtent JAV administracijos viešas pareiškimas neleidžia daryti tokių prielaidų. Ji labai aiškiai, net pabrėžtinai nurodė, kad jos veiksmai – reakcija ne į visą konfliktą ar visus cheminio ginklo panaudojimo atvejus, o būtent į pastarąją cheminę ataką, ir tikslas ne apskritai nutraukti Sirijos žmonių kančias, bet „atgrasyti režimą nuo tolesnio cheminio ginklo panaudojimo.“
Galima spėti, kad D. Trumpo administracija vengia bent kol kas remtis humanitarinės intervencijos pagrindu, kad nesukurtų lūkesčių dėl ilgesnės ir ambicingesnės karinės kampanijos. Taip pat tikėtina, kad laukdamos kitų šalių, ypač Rusijos, Sirijos ir Irano reakcijų, JAV delsia pateikti aiškius teisinius argumentus savo veiksmams. Todėl klausimas dėl atakos teisėtumo išties pakimba ore. Metas atsakyti ir į kitą svarbų klausimą: ar tarp Sirijos ir JAV vyksta ginkluotas konfliktas?
Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti kaip perdėtas įvertinimas: juk tebuvo viena ataka, į kurią Sirija neatsakė kariniu būdu. Tačiau ginkluotus konfliktus reguliuojanti tarptautinė humanitarinė teisė nustato, kad tarptautinis ginkluotas konfliktas egzistuoja tada, kai yra kariniai veiksmai tarp dviejų ar daugiau šalių. Tam, kad konstatuotume, jog vyksta ginkluotas konfliktas, įtakos neturi nei priežastys, nei pagrindai, kuriais remiantis pradėti kariniai veiksmai: ar tai būtų agresijos aktas, ar humanitarinė intervencija, ar JT Saugumo Tarybos leidimas. Konflikto egzistavimas nepriklauso nuo to, ar šalys tai pripažįsta, ar ne, taip pat nuo karinių veiksmų trukmės ar padarinių.
Teisine prasme bus laikoma, kad konfliktas baigiasi tada, kai pakankamai ilgą laiką nebus jokių karinių veiksmų tarp šalių. Panašu, kad JAV administracija irgi supranta tokias savo atakos teisines pasekmes, nes Pentagono pranešime randame vieną labai svarbų sakinį: „Kaip visuomet, JAV ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad būtų išvengta civilių žūčių ir užtikrinta, kad būtų laikomasi ginkluotų konfliktų teisės.” (t. y. tarptautinės humanitarinės teisės)
Taigi JAV, savo karinius veiksmus vykdydama, vadovaujantis tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimais, ir pati netiesiogiai pripažino pradėjusi ginkluotą konfliktą. Telieka daryti išvadą, kad praėjusią savaitę tarptautinė teisė patyrė ne vieną išbandymą. Sirija pažeidė draudimą naudoti cheminį ginklą, jau nekalbant apie tai, kad nesilaikė sutartinės pareigos sunaikinti turimas cheminio ginklo atsargas. JAV panaudojo karinę jėgą prieš kitą valstybę, nepateikdama aiškaus teisinio pagrindo.
Be to, remiantis tarptautine humanitarine teise, reikia pažymėti, kad tarp JAV ir Sirijos yra prasidėjęs tarptautinis ginkluotas konfliktas. Ar jis ir baigsis tik Šairato oro pajėgų bazės bombardavimu, paaiškės artimiausiu metu. Gali būti, kad kol teisininkai visame pasaulyje kryžiuos ietis, bandydami įrodyti JAV veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą, sulauksime ir JAV administracijos teisinių argumentų tolesniam įvertinimui.
Neringa Mickevičiūtė yra Mykolo Romerio universiteto doktorantė, MRU LAB Saugumo tyrimų laboratorijos narė.