Paaiškėjus Seimo rinkimų pirmojo turo „laimėtojams” diskusijose dėl galimos koalicijos neapsieinama be Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (toliau – LVŽS) lyderių kone mantra tapusių terminų - raktažodžių: profesionalų vyriausybė, ministrai profesionalai, savo sričių specialistai.
Nors paskutinieji rinkimų debatai tarp dviejų dominuojančių partijų lyderių Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio atskleidė, kad tai, jog ministrų kabinetą turi sudaryti profesionalai – galimos koalicijos partneriai vertybiškai palaiko, tačiau, panašu, jog iš pažiūros paprastą ir lengvai suprantamą terminą „profesionalai vyriausybėje” lyderiai visgi apibrėžia ir suvokia skirtingai: LVŽS pirmininkas teigia, jog profesionalai turėtų būti suvokiami kaip tam tikros srities specialistai, geriausiu atveju – nepartiniai asmenys, turintys atitinkamą išsilavinimą, veikę ar veikiantys tam tikroje viešojo valdymo srityje, tuo tarpu TS-LKD pateiktas galimų ministrų sąrašas suponuoja, jog profesionalai traktuojami plačiau, t.y. ministerijoms vadovauti neprivalo tam tikros srities specialistas, turintis tik atitinkamą išsilavinimą.
Svarbiausia turimos konkrečios asmenybės kompetencijos, vadovavimo ir kt. gebėjimai. Panašu, kad abiem požiūriams teoriškai galima rasti juos pagrindžiančių argumentų, tačiau ką išties viešojoje politikoje reiškia profesionalai ir ar būtent tai aktualu šiandienei visuomenei? Tai, ką viešojoje erdvėje profesionalų vyriausybe įvardija LVŽS pirmininkas, moksliniame diskurse yra apibrėžiama profesionalizmo viešojoje politikoje terminu.
Bendrąja prasme profesionalais vyriausybėje yra traktuojami asmenys, turintys atitinkamos srities kvalifikaciją, profesiją: šiuo atveju mokytojas ar mokyklos direktorius (būtinai turintis pedagoginį išsilavinimą) būtų puikus kandidatas švietimo ir mokslo ministro, gydytojas – sveikatos apsaugos ministro, finansininkas/ ekonomistas – finansų ministro, teisininkas – teisingumo ministro, karininkas – krašto apsaugos ministro, menininko – kultūros ministro pareigoms – ir taip kiekvienai ministerijai, kokiai tik atitinkamą profesiją ir turimą išsilavinimą galima sugalvoti ir priskirti (nors kai kurioms tai padaryti gali būti išties problematiška, pavyzdžiui - žemės ūkio ar socialinės apsaugos ir darbo ministro kandidatūroms, o apibrėžti būsimo ministro pirmininko pageidaujamą profesiją – misija, atrodytų, beveik neįmanoma).
Tai reiškia, kad mišrios variacijos nepageidaujamos – gydytojas negali vadovauti Krašto apsaugos ministerijai ar ekonomistas – Sveikatos apsaugos ministerijai, kadangi tai nėra geriausiai atitinkamą sritį išmanantys asmenys. Lietuvoje ir profesionalų, ir neprofesionalų (remiantis „grynuoju” profesionalumo traktavimu) ministrų pavyzdžių vien XV ir XVI Vyriausybėse gausu: pavyzdžiui, asmenys, teoriškai priskirtini profesionalams - XV Vyriausybės laikotarpiu teisingumo ministru buvęs teisininko profesiją turintis Remigijus Šimašius ar XVI Vyriausybės laikotarpiu švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, turinti mokytojo profesiją, dirbusi ir mokyklos direktoriaus pareigose.
Asmenys, teoriškai atsiduriantys už profesionalizmo ribų – XV Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, turintis teisininko išsilavinimą, ar XVI Vyriausybės krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, turintis gydytojo mikrochirurgo profesiją.
Teoriškai ir be analizių pasakyti, kurie veikia geriau – ar grynieji profesionalai, ar asmenys, turintys reikiamas lyderystės, vadovavimo ir kitas kompetencijas, panašu, jog būtų tas pats, kas atsakyti, ar mažo, ar didelio studentų skaičiaus universitetai yra geresni: realybėje ir tie, ir tie patenka į reitingų TOP šimtukus. Taip yra ir nieko čia nepadarysi. Tad būna ir tų gerų, ir tų prastų politikų. Vis dėlto profesionalizmo idėja moksliniame diskurse gyvybingesnė negu praktiniame viešajame valdyme – vyriausybių veikloje.
Idėja itin gyvybinga buvo nuo XIX a. iki XX a. pabaigos, tačiau jau XX a. viduryje viešosios politikos nagrinėtojai garsiai reiškė susirūpinimą propaguojama idėja, mat pastebėta, kad piliečiai vis dažniau „atsimuša” į profesionalų, veikiančių vyriausybėse, galią ir žinojimą geriau, ir todėl nepajėgiama sprendimų priėmimo proceso padaryti atviresnio ir labiau pliuralistinio, o tai demokratinėse valstybėse savaime nėra pageidaujama. Pastebėta ir tai, kad vyriausybėse akcentuojant profesionalų galią mažėja ir atskaitomybės piliečiams laipsnis: dėl šių priežasčių Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Japonijos vyriausybėse XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose vyko ryškus profesionalizmo vyriausybėse mažėjimas ir imtas akcentuoti valstybės tarnautojų – viešųjų administratorių (biurokratų), kompetencijų, analitinių, ekspertinių ir kitų gebėjimų stiprinimas.
XX a. pabaigoje jau aiškiai teigta, kad jeigu profesionalizmas, kaip Vyriausybių konstravimo idėja, ir išliks, tai nebent esmingai modifikuota diskurso ribose, kai asmenims teks įrodinėti savo paslaugų vertę ir tam tikra prasme derėtis dėl jų tinkamumo – tai reiškia, jog vien mėgautis pripažinimu dėl turimos profesijos ir dėl to turėti pranašumą užimant atitinkamą postą – nebus gana. Tai galima susieti su XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje vis populiaresnėmis tapusiomis Naujosios viešosios vadybos (NVV) ir Naujojo („gerojo”) viešojo valdymo (NVT) paradigmomis, kurių pagrindinėmis dedamosiomis įvardijama tiek valdymo decentralizacija, konkurencija (NVV paradigmoje), o pastaruoju metu ir itin trendy sąvokomis viešajame valdyme tapusios: bendradarbiavimas, tinklaveika ir aktyvus piliečių ir bendruomenių dalyvavimas valstybės valdyme - sprendimų priėmimo procesuose (NVT paradigmoje) (paradigmos aktualios ir šiandien - aiškūs paradigmų bruožai pastebėti ir XV bei XVI Vyriausybių programose).
Dėl kintančių požiūrių realiame viešajame valdyme ir moksliniame diskurse vyraujančių nuostatų, profesionalizmas, suvokiant jį statiškai – kaip tam tikros profesijos asmenis, veikiančius Vyriausybėje - pats savaime nebėra toks akcentuotinas: bendruomenėms ir piliečiams svarbiu tampa ne politiko puikus tam tikros srities išmanymas, bet gebėjimas diskutuoti, konsultuotis, įtraukti suinteresuotuosius į sprendimų priėmimą ar įgyvendinimą, kalbėti logiškų argumentų kalba, o tam, savaime suprantama, būtinos papildomos – lyderystės, strateginio – plataus - mąstymo kompetencijos, svarbios bet kuriam politikui – vizionieriui.
Tai suponuoja ir tai, kad nuopelnai bendruomenei, pasiekimai, asmens reputacija ir ankstesni darbai, o ne formaliai turima politiko profesija yra esminis šiandienės visuomenės poreikis. Taip pat, šiandien kalbant apie profesionalų vyriausybę, pamirštama, jog viešajame valdyme veikia ne tik parlamentarai, ne tik ministrai, bet ir viešieji administratoriai (biurokratijos terminas jau žinomas seniai) kurie šiame kontekste galėtų būti įvardijami kaip technokratai (nors pati idėja sulaukė taip pat daug priešininkų). Būtent šis terminas, galima manyti, moksliniame diskurse ir nustūmė nuo pjedestalo profesionalizmo idėją, mat akcentuota, kad visgi viešajame valdyme svarbiau ne politiko turima profesija, o asmenys – atitinkamos srities specialistai, dirbantys ir daug metų veikiantys atitinkamoje viešojo administravimo srityje ir – idealiuoju atveju - kartu su politikais formuojantys duomenimis, analizėmis ir jų pagrindu sukonstruotais argumentais, grindžiamus sprendimus.
Kitaip tariant – šiandienėse diskusijose, kuomet akcentuojamas ministrų profesionalizmas, užmirštama tai, kad ministrai veikia ne vieni – už jų rikiuojasi dešimtys tūkstančių valstybės tarnautojų/ viešųjų administratorių, kuriems reikalingi kokybiniai pokyčiai, kad ne, vilsonišku požiūriu, linksėtų galvomis ‘Yes, Minister’, o mokantis ir veikiant kartu taptų puikiais analitikais, ekspertais, gebančiais logiškais argumentais patarti ir padėti ministrui sukonstruoti ir įgyvendinti geriau piliečių poreikius bei didesnę naudą ilgalaikėje perspektyvoje sukursiančius sprendimus. O tai gerokai svarbiau negu vienas pagal profesiją ministro pozicijai tinkantis žmogus, gebantis puikiai išspręti matematinę lygtį, bet neturintis nieko bendro su valstybės valdymu ir bendradarbiavimu su piliečiais.
Taigi, panašu, kad mokslininko M. Young’o pateikta Meritokratinės sistemos prognozė, teikta 2034 metams, kurioje teigiama, jog labiausiai išsilavinusieji ir apsišvietusieji taps visuomenės elitu – valdys valstybes - dar (jau daugiau kaip 60 metų) negali būti užginčyta: norėtųsi, kad išsilavinusieji ir apsišvietusieji tikrai tokiais ir taptų. Bet tai niekaip nesusiję su būtinybe valdyti tik tiems, kas žino geriau: išsilavinimas ir apsišvietimas yra gerokai toliau už profesijos ribų, kadangi į šių sąvokų turinį šiandieniame viešajame valdyme įeina ir specifinės žinios, lyderystė, inovatyvus požiūris, nuoširdus noras būti arčiau piliečių, siekiai formuojamus sprendimus grįsti duomenimis, faktais ir įrodymais, ir bendradarbiavimas tiek su interesų grupėmis, tiek ir su valstybės tarnautojais.
Paprastai tariant, sudėtinga bus įrodyti, kad studentas, baigęs, pavyzdžiui, Švietimo politikos ir vadybos studijas, bet neturintis pedagogo išsilavinimo, negalės ateityje tapti švietimo ir mokslo ministru ar kad politikos mokslus baigęs asmuo iš esmės išvis mažai kur tinkamas, nes politologo profesijai sunku pritaikyti kurią nors ministeriją. Tikrai išsilavinusieji ir apsišvietusieji moderniose vyriausybėse bus tie, kurie, viena vertus, turės platų (ne statišką ir siaurą) ir įvairiapusių vadovui reikalingų kompetencijų rinkinį, ir tie, kurie nuoširdžiai ir nepataikaujant prisimins seną gerą posakį: Vienas lauke – ne karys.

Komentaras publikuotas portale bernardinai.lt