Viešojoje erdvėje dažnai skamba nuostata, jog Lietuvos viešasis sektorius yra per didelis ir nuostolingas, o prieš kiekvienus rinkimus politikai vis kalba apie tai, kad sieks jį sumažinti, kad darbuotojai dirba neefektyviai ir t. t.
Tačiau kokia situacija susiklostė mūsų kaimynystėje ir koks sektoriaus dydis turėtų būti Lietuvoje? Kiekviena organizacija (tai galioja ir viešajam sektoriui) siekia savo tikslų įgyvendindama atitinkamos apimties veiklą. Valstybės, kurios susidėlioja strateginius prioritetus, susijusius su didesne socialine apsauga, pavyzdžiui, Skandinavijos šalys (Norvegija, Danija ir t. t.), turi numatyti ir atlikti daugiau veiklos, būtinos socialinei gerovei užtikrinti. O valstybės, numatančios mažesnius viešųjų paslaugų ir socialinių garantijų paketus, skiria mažesnį biudžetą ir palieka laisvę patiems gyventojams rinktis paslaugas iš privataus sektoriaus. Taip daro, pavyzdžiui, anglosaksiškos šalys (Jungtinė Karalystė, JAV ir kt.).
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuva buvo labiau orientuota į Skandinavijos šalių modelį, jos strateginiai tikslai – į piliečių gerovę, kad jie būtų socialiai apsirūpinę ir turėtų garantijas į kokybišką švietimą bei sveikatos apsaugą (pavyzdžiui, Lietuvos pažangos strategija, kurioje kalbama apie gerovės valstybės modelio elementus). Taigi natūralu, kad viešasis sektorius negali būti mažas ar susitraukęs, ypač esant Vakarų Europos tendencijoms – senėjant visuomenei.
Tačiau kokio dydžio viešojo sektoriaus reikia šiems tikslams pasiekti? Koks jis valstybėse, į kurias lygiuojamės? Tarptautinė darbo organizacija (The International Labour Organization, ILO) renka duomenis, kokia dalis visų darbingų šalies gyventojų įdarbinama viešajame sektoriuje. Panašius duomenis pateikia ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).
Minėtos Skandinavijos šalys turi didesnį viešąjį sektorių. Norvegijos viešajame sektoriuje dirba 32,8 proc., Danijos – 31,1 proc., o Jungtinės karalystė – tik 23,5 proc. darbingų žmonių. Silpnesnėmis socialinėmis ir sveikatos apsaugos programomis už Europos ribų pasižymi Zimbabvė (6,9 proc. darbingų gyventojų), Bangladešas (4,8 proc.).
Tuo metu Lietuvos viešajame sektoriuje dirba apie 28,6 proc., Latvijos – 31,2 proc., Estijos – 26,1 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Lietuvoje valstybės civilių (karjeros) tarnautojų nėra daug – maždaug 28 tūkstančiai.
Viešajame sektoriuje plačiąja prasme (įtraukiant ligonines, mokyklas, valstybines akcines bendroves ir t. t.) dirba apie 370 tūkst. žmonių. Taigi mūsų valstybė tiesiogiai įdarbina maždaug 12 proc. gyventojų (kaimynė Lenkija – taip pat apie 10–12 proc.), ir tai įprastas rodiklis Europos šalyse.
Kaip matome, Europos kontekste Lietuvos viešasis sektorius nėra per didelis, net atsilieka nuo socialinės gerovės simboliais tapusių Skandinavijos valstybių. Bet reikia nepamiršti fakto, kad mūsų visuomenė senėja, tad didės ir socialinių bei sveikatos paslaugų poreikis, susijęs su šios amžiaus grupės gyventojais. Tai reiškia, jog teks plėsti ir viešąjį sektorių, nebent keistume valstybės strateginius tikslus.
Žinoma, jei į minėtų paslaugų teikimą įsileistume daugiau privataus sektoriaus atstovų, oficialioje statistikoje viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius mažėtų, bet, taikant esamus mechanizmus, iš esmės biudžetinės išlaidos šioms (viešojo sektoriaus) sritims nebūtų menkesnės. Kitaip tariant, valstybės tarnautojų mažėtų, o jų išlaikymas finansiškai – ne. Tačiau negalima modernios vadybos priešinti su skaičiumi. Į situaciją reikia žvelgti ne per darbuotojų skaičiaus dydį, bet per sektoriaus veiklos veiksmingumą (rezultatyvumą), t. y. vadybos tobulinimą, geresnį viešojo administravimo procesų valdymą, kryptingesnį finansų paskirstymą, funkcijų peržiūrėjimą ir pritaikymą pagal aktualijas.
Privataus sektoriaus pagrindinis veiklos tikslas tiesiogiai siejamas su pelnu, kuris nesudėtingai apskaičiuojamas įvertinant organizacijos išlaidas, o viešojo sektoriaus – su valstybės piliečių gyvenimo kokybe, kuri kiekybiškai sudėtingai išmatuojama, tad būtinas kompleksinis požiūris ir sudėtingesni matavimai.
Lietuvoje iš inercijos dar kalbama apie vadinamąją naująją viešąją vadybą (New Public Management), paremtą kiekybiniais valdymo modernizavimo rodikliais. Tačiau tai – pasenęs požiūris (Vakaruose ji jau vadinama „senąja viešąja vadyba“). Kaip buvo pabrėžta, organizacijų ar tarnautojų skaičiaus mažėjimas nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis viešojo sektoriaus veiklos veiksmingumą.
Viešojo valdymo modernizavimo kontekste viešojo sektoriaus organizacijose šiandien turėtų dominuoti ne verslo vadybos ir verslo organizacijų patirties perėmimas, bet į piliečių dalyvavimą orientuoti vadinamojo Naujojo viešojo valdymo (New Public Governance) principai. Taigi viešąjį sektorių reikėtų vertinti ne pagal darbuotojų skaičių, o pagal nuveiktų darbų rezultatus, t. y. valstybės piliečių gyvenimo kokybės rodiklius.