Tapsas suaugusiu (angl. „emerging adilthood“) - žmogaus raidos etapas, apie kurį dar prieš pusę amžiaus niekas nekalbėjo. Dešimtajame dešimtmetyje JAV atsiradusi teorija padeda geriau suprasti šiuolaikinių jaunų žmonių nuo 18 iki 29 metų raidą.
Tapso suaugusiu fenomenas – viena iš Vilniuje vykusios pasaulinės konferencijos, kurią Tarptautinė elgesio raidos draugija (ISSBD) surengė kartu su Mykolo Romerio universitetu, temų. Apie tapso suaugusiu fenomeną konferencijoje kalbėjo Clarko universiteto (JAV) profesorius Jeffrey’is Arnettas. Profesorius maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

Jūs tyrinėjate naują žmogaus raidos etapą, kuris vadinamas „tapso suaugusiu“. Kas tai yra ir kokie pagrindiniai jo bruožai?

Dabar išskiriamas naujas žmogaus gyvenimo etapas tarp 18 ir 29-erių metų, kai pilnai suaugama, įgyjama profesija, tuokiamasi ir susilaukiama vaikų gerokai vėliau nei prieš penkiasdešimt metų. Kitaip nei suaugus „tapso suaugusiu“ etape dominuoja paieškos, nestabilumas ir didelės viltys.

Kokios ekonominės ir socialinės priežastys lėmė šio reiškinio atsiradimą?

„Tapso suaugusiu“ fenomenas pradėjo ryškėti pasauliui pereinant iš gamybos į žinių ekonomiką, kuri orientuota į žinias ir technologijas. Žinių ekonomika reikalauja iš jaunų žmonių įvairiapusiškesnio išsilavinimo, o studijuojant vedybos ir tėvystė paprastai atidedamos vėlesniam laikui. Viena iš atsiradimo priežasčių yra veiksmingos kontracepcijos, ypač kontracepcinių tablečių atsiradimas. Jauni žmonės pradeda aktyvų seksualinį gyvenimą nesusituokę. Lyčių vaidmenų kaita leido moterims siekti karjeros ir nebūtinai apsiriboti vien tik žmonos ir motinos vaidmeniu.

Ar naujas „tapso suaugusiu“ etapas žmogaus gyvenime nėra problema, kurią visuomenė turi kažkaip spręsti?

Problema tik ta, kad žinių ekonomikoje auga reikalavimai išsilavinimui ir švietimui, todėl labai svarbu kelti vidurinio išsilavinimo lygį, kad jauni žmonės po mokyklos baigimo būtų pasiruošę. Ne problema, kad jie tuokiasi ir susilaukia vaikų vėliau. Dauguma žmonių bus geresni sutuoktiniai ir tėvai sulaukę 30-ies, o ne dvidešimtmečiai. Galbūt kai kuriems tėvams tai gali atrodyti kaip problema, jei jie bus priversti remti savo vaikus ilgiau nei patys norėtų, tačiau visi tėvai nori, kad jų vaikai pasiektų gyvenime kuo daugiau.

Ar šis socialinis reiškinys labiau būdingas išsivysčiusioms visuomenėms?

Taip, „tapso suaugusiu“ socialinis reiškinys labiau pasireiškia visuomenėse, kuriose ryškiausiai pastebimas perrėjimas iš gamybos į žinių ekonomiką, o jos nariai pirmenybę teikia išsilavinimui, karjerai, o ne vedyboms ir tėvystei. Besivystančiose šalyse šis reiškinys nėra toks ryškus, tačiau ir jose egzistuoja urbanistinė vidutinė klasė, kurios nariams šis reiškinys būdingas.

Vyrauja nuomonė, kad ankstesnės kartos neturėjo tokių savirealizacijos galimybių kaip dabartinės jaunosios kartos. Ar tai viena iš „tapso suaugusio“ atsiradimo priežasčių?

Nemanau. Tačiau „tapso suaugusiu“ etapas suteikia žmonėms daugiau galimybių nei jie turėjo anksčiau. Tarkim, per pusę šimtmečio ryškiai išaugo jaunų moterų šansai siekti išsilavinimo ir karjeros. Žmonėms susituokus vos dvidešimties ir greitai susilaukus pirmojo kūdikio, kaip būdavo prieš pusę amžiaus, jie neturėdavo daug galimybių ir laiko savo asmeniniam gyvenimui, o dabar turi.

Esate minėjęs, kad šiam reiškiniui būdingi regioniniai, tautiniai, kultūriniai skirtumai. Gal galėtumėt įvardinti kelis skirtumus?

Egzistuoja vienas didelis skirtumas tarp Vakarų ir Rytų kultūrų. Europiečiai ir amerikiečiai turi didesnę seksualinę laisvę nei azijiečiai. Taip pat jie turi didesnę laisvę savarankiškai priimti sprendimus dėl savo išsilavinimo ir karjeros. Azijos šalyse tėvų įtaka jų pasirinkimui yra didesnė.

Ar šis naujas žmogaus raidos etapas veda prie nesusipratimų tarp skirtingų kartų? Manoma, kad tūkstanmečio kartos atstovai yra tingūs ir savanaudžiai. Ar sutiktumėt? Kaip vyresnės kartos galėtų užmegzti dialogą su jais?

Ne, nemanau, kad jie yra tingūs ar savanaudžiai. Daugelis iš jų sulaukę dvidešimties yra pakankamai subrendę. Vyresnieji tėvai tiesiog turi pripažinti šiuos pokyčius ir gerbti savo vaikų pasirinkimą, o ne tikėtis, kad jie eis tuo pačiu keliu, kurį jie praėjo patys. Esate sakęs, kad vyresnioji karta dažnai nuvilia labiau.

Kas, jūsų nuomone, jaunąją kartą daro tokia ypatinga?

Ši karta mąsto globaliau nei jų tėvai ar seneliai. Jie savo mato kaip pasaulio piliečius ir nėra tokie uždari kaip ankstesnės kartos - trokšta keliauti, susitikti ir bendrauti su skirtingų kultūrų atstovais.

Dėkoju jums už pokalbį.

Autorė - Giedrė Sujetaitė Volungevičienė
Foto – „Dreamfilm“

Interviu publikuotas portale alfa.lt