Vilniaus apygardos probacijos tarnybos kartu su Mykolo Romerio universitetu sėkmingai įgyvendino projektą „Mediacijos įgyvendinimas probacijos tarnybose (MIPT)“. Kokios išvados?
Valstybė, pripažinusi atsakingo asmens kaltę, jam skiria kriminalinę bausmę, tačiau, ar nukentėjusysis lieka patenkintas? Mūsų teisinėje valstybėje yra susiklosčiusi logika, kad visuomenėje bus atstatyta pusiausvyra, jei baudžiamojo proceso metu kaltininkui bus skirta kuo didesnė bausmė.
Be abejo, nukentėjusiojo interesai nelieka nuošalyje, tačiau kaip dažnai susimąstoma, ar kaltojo asmens nubaudimas atkurs iki nusikaltimo buvusią padėtį? Nuteistojo likimas labiau masina žiniasklaidą, tačiau nukentėjusioji pusė neretai patiria psichologinę dramą, jaučiasi nesaugi ir dėl formalaus proceso niuansų gali antrą kartą patirti tuos pačius išgyvenimus. Akivaizdu, kad valstybėje turi egzistuoti alternatyva, kuomet specialiai parengti darbuotojai padėtų nukentėjusiajam bei kaltininkui suprasti vienas kito patirtis, sukurtų sąlygas susitarti dėl nuostolių atlyginimo bei kitų klausimų.
Būtent siekdami savo konflikte rasti aukso vidurį prieš 15 mėnesių į mediatorių kabinetą įžengė pirmieji klientai. „Mediacija – tai alternatyvus konfliktų sprendimo būdas, kurio metu nešališkas tarpininkas ieško būdų, kaip sutaikinti nukentėjusią ir kaltąją šalis“, teigia Judita Venckevičienė, Vilniaus apygardos probacijos tarnybos kartu su MYkolo Romerio universitetu įgyvendinamo projekto „Mediacijos įgyvendinimas probacijos tarnybose (MIPT)“ vadovė.
Iš Norvegijos Karalystės finansinio mechanizmo programos „Pataisos, įskaitant bausmes be įkalinimo“ gavęs 389 213 Eur, projektas parengė 14 mediatorių ir atliko 1011 mediacijos atvejų, iš kurių net 892 buvo sėkmingi, t.y. baigėsi abipusiais susitarimais.
Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, kas vyksta mediacijos metu, projekto vadovė siūlo prisiminti klasikinę pasaką apie mergaitę ir tris meškinus, kai mergaitė, miške radusi meškinų trobelę, suvalgo ten rastą maistą, sudaužo kai kuriuos daiktus, kol galiausiai pavargusi užmiega mažojo meškino lovelėje. Vertinant teisiškai, pagrindinė veikėja įsilaužė į svetimas patalpas ir sugadino ten esantį turtą. Egzistuoja kelios alternatyvios pasakos pabaigos. Viena iš jų – mergaitė pabėga, kita – yra užpuolama ir sudraskoma meškinų. Abiem atvejais šalių konflikte nėra pusiausvyros.
Tokioje situacijoje gali padėti nešališkas tarpininkas – mediatorius, kuris, visų pirma, siekia užmegzti kontaktą su šalimis. Dalyvavimas mediacijos procese yra savanoriškas, tad jeigu viena iš šalių nepageidauja dalyvauti, ji gali bet kada pasitraukti. Tolimesnis etapas – abiejų šalių pozicijų išklausymas, siekiant suprasti konflikto priežastis bei rasti bendrus veiksnius, vedančius link susitarimo. Galiausiai, jeigu viskas įvyksta sėkmingai, šalys susitaria dėl sąlygų, kurias vykdant bus laikoma, jog konfliktas yra išspręstas. Nesilaikant sutartų sąlygų, atsinaujinusį konfliktą galima spręsti kreipiantis dėl pakartotinės mediacijos arba bendra teisės aktų nustatyta tvarka.
Projekto praktika parodė, kad mediatoriai daugiausia sprendžia dviejų kategorijų konfliktus: kai tariamasi dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (nesvarbu, ar ikiteisminio tyrimo stadijoje, ar teisminio nagrinėjimo, ar po nuosprendžio priėmimo) bei smurto artimoje aplinkoje atvejus, kai tariamasi dėl bendravimo su vaikais, jų išlaikymo, kartais paliečiami ir turto dalybų klausimai. Žinoma, mediacija neapsiriboja vien šiais atvejais ir gali būti taikoma kilus bet kokiam ginčui bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje.
2016 m. balandžio 30 d. projektas „Mediacijos įgyvendinimas probacijos tarnybose (MIPT)“ sėkmingai baigėsi, tačiau mediacijos institutas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemoje lieka. Jos vykdymą tęsia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio apygardų probacijos tarnybos. Jų tikslas – perimti projekto metu sukauptą gerąją praktiką bei resursus, o kartu toliau skatinti mediacijos instituto plėtrą ir populiarumą.