Mokslinėje literatūroje, kurioje analizuojami įvairūs jaunimo politikos klausimai, populiariausi požiūriai į jaunimą yra šie: jaunimas kaip problema, ir jaunimas kaip išteklius. Taip, skamba gana painiai ir net tiesmukiškai, tačiau būtent nuo vieno ar kito požiūrio priklauso, kokios priemonės yra ir bus taikomos viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo procesuose. Kitais žodžiais – kaip jaunimui padės arba jį ignoruos valdžia. Jei politikai jaunimą traktuoja kaip problemą, valdžios institucijų dėmesys staiga išauga tik susidūrus su problemomis. Dėl greito ir matomo rezultato metami milžiniški finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, deja, reakcija dažniausiai būna pavėluota: problemos įsisenėjusios, situacija sunkiai suvaldoma, o bet kokie veiksmai primena dažnai chaotišką „gaisro“ gesinimą. O per „gesinimą“ dėmesio pritrūksta kitoms nemažiau svarbioms sritims. Štai Lietuvoje staiga labai daug ir garsiai pradėta kalbėti apie jaunimo emigraciją ar nedirbantį, nesimokantį ir mokymuose nedalyvaujantį jaunimą (dar žinomo trumpiniu NEET`s). Šios problemos atsirado ir sprogo ne per vieną naktį ir net ne per vienerius metus. Deja, laiku neidentifikavus ir nepagalvojus apie ilgalaikę ir nuoseklią strategiją, kuri būtų padėjusi išvengti tokio didelio ir skausmingo šių problemų masto, dabar tenka užsiimti „gaisrų gesinimu“. Žvelgiant į šias desperatiškas pastangas pakeisti situaciją belieka konstatuoti, jog šiandien mažai kam rūpi jaunuoliai, kurie dar gyvena Lietuvoje, vis dar yra motyvuoti mokytis, dirbti ir būti socialiai atsakingi, neturi žalingų įpročių ar priklausomybių. Kodėl? Ši jaunimo kategorija iki „probleminio“ statuso dar nepriaugo, todėl apie juos bus pagalvota kada nors – tiksliau, kai jie virs nauja problema... Bet faktas – vėl bus per vėlu. Toks trumparegiškas požiūris valstybei ir mokesčių mokėtojams kainuoja visada brangiau. JAV Ilinojaus paauglių instituto (angl. Illinois Teen Institute) mokslininkai yra paskaičiavę, kad vaikų ir jaunimo žalingųjų įpročių prevencijai skirtas vienas doleris atperka septynis aštuonis, kuriuos vėliau tenka sumokėti už su žalingais įpročiais susijusių pasekmių „gydymą“. Jungtinėje Karalystėje buvo inicijuotas projektas, kurio tikslas - inovatyviais metodais padėti prevenciškai spręsti įsidarbinimo ir sunkumų darbo rinkoje turinčio etninių mažumų jaunimo problemas. Buvo paskaičiuota, jog investavus į šį projektą 1 svarą ilgalaikėje perspektyvoje grąža sieks 4,5 svarus... Požiūris į jaunimą kaip išteklių yra pats perspektyviausias, nes valstybė jaunimą traktuoja kaip būsimą valstybės pažangos (tiek ekonominės, tiek socialinės) garantą. Suprantama, kad į jaunimą būtina kantriai, apdairiai ir iš anksto investuoti. Šis požiūris reikalauja politikų strateginio mąstymo bei moksliniais tyrimais paremtų sprendimų. Būtina iš anksto planuoti, kokios žinios, kompetencijos ir gebėjimai valstybei galėtų būti reikalingi ateityje, kaip po keliolikos metų jaunimas galėtų sklandžiai įsilieti į darbą rinką ir prisidėtų prie valstybės strateginių tikslų formavimo ir įgyvendinimo. Tokiu atveju turėtų būti kuo daugiau dėmesio skiriama ir formaliam, ir neformaliam švietimui, sudaromos palankios sąlygos jaunimo poreikių nustatymui ir įsitraukimui į pilietinį gyvenimą, stiprinamas nevyriausybinis sektorius. Šis požiūris nuo probleminio skiriasi tuo, kad daugiau dėmesio skiriama efektyviai problemų atsiradimo prevencijai, o ne skaudžių pasekmių užglaistymui. Kaip tarpinis variantas jaunimo sąvoka dar traktuojama kaip tam tikras žmogaus gyvenimo raidos etapas. Tokiu atveju valstybės politikos formuotojai inicijuoja įvairias skatinimo priemones, kurios padėtų jauniems žmonėms tam tikru gyvenimo etapu kuo sklandžiau įveikti raidos iššūkius, kad nekiltų papildomų problemų ar naštos visuomenei. Mokslininkai įvardina skirtingus jauno žmogaus iššūkius, bet dauguma sutaria, jog vieni svarbiausių – padėti jaunam žmogui pradėti savarankišką (finansiškai nepriklausomą) gyvenimą: įsitvirtinti darbo rinkoje, pasirūpinti nuosavu būstu, skatintų kurti šeimą ir susilaukti vaikų ir pan. Vakarų pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, jaunimo politikoje galime aptikti visų trijų požiūrių užuomazgų, tačiau kuo valstybė labiau išsivysčiusi, turinti gilesnes demokratijos tradicijas bei politinio, tarpžinybinio bendradarbiavimo kultūrą, tuo labiau ir akivaizdžiau jaunimas traktuojamas kaip išteklius, į kurį verta nuosekliai ir kuo anksčiau investuoti. Kuriam požiūriui Lietuvos politikai teikia pirmenybę, vienareikšmiškai atsakyti irgi sunku, ir nėra gerai, kad jaunimo potencialo skatinimui neteikiama pirmenybė. Tam svarbu kuo aiškiau suprasti, jog jaunimo politika yra horizontali ir apima ne tik tam tikrą žmogaus amžiaus tarpsnį, bet ir su juo susijusias įvairias gyvenimo sritis – nuo švietimo sistemos, darbo rinkos, iki sveikatos, būsto, pilietiškumo ugdymo ir t.t. Dėl to būtinas bendros vizijos turėjimas, kompleksiškas požiūris ir ypatingas jaunimo politikos formuotojų tarpžinybinis bendradarbiavimas. Labai svarbu, kad į politikos formavimo procesus įsitrauktų ir pats jaunimas, ir su juo tiesiogiai dirbantys žmonės (mokytojai, jaunimo darbuotojai, nevyriausybinės organizacijų atstovai, mokslininkai ir t.t.). O visų tikslas turėtų būti vienas – kad jaunimas norėtų, liktų gyventi ir jaustųsi laimingas Lietuvoje. Doc. dr. Andrius Stasiukynas yra Mykolo Romerio universiteto Politikos vadybos fakulteto prodekanas, MRU LAB Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos narys.